Ši kumelė į mūsų prieglaudą pateko 2014 metų rugpjūtį, su kumeliuku Vėju, (jam tada buvo keturi mėnesiai). Tuo metu jos įlaipinimo ir išlaipinimo procesas prilygo vienam didžiausių įššūkių. Be profesionalių žmonių, įgijusių begalinę darbo su žirgais patirtį, tai būtų neįmanoma.

Tuomet ji įnirtingai spardėsi, šnypštė lyg drakonas, o bandymai atrišti prilygo grėsmei netekti rankos. Gynėsi kaip tik galėjo. Žmonių neprisileido. Visada išlaikydavo saugų atstumą, o priėjus arčiau sprukdavo arba spirdavo.

Mūsų organizacijos nariai dėjo visas įmanomas pastangas, kad Marpija bent truputį pasitikėtų žmonėmis. Ir šioks toks progresas pasiektas. Šį pavasarį kumelė buvo iškeliavusi į naujus namus, tačiau po keletos mėnesių grąžinta – žmonės tiesiog negalėjo susitvarkyti. Iš tiesų, su tokiais žirgais reikia patirties, kantrybės, laiko ir didelio noro bei tikėjimo. Kitu atveju – rezultatas neįmanomas.

Jai grįžus buvome įsitikinę, kad pas mus liks ilgam, prašėme Jūsų pagalbos ir labai dėkojame tikėjusiems šia kumele ir paaukojusiems jos išlaikymui. Ne kartą išklausėme patarimų, kad šios kumelės likimas tik vienas – mėsinė. Ir vis dėl to, tikėjome, kad viskas bus gerai.
Kumelė graži ir protinga, tik labai išsigandusi. Neretai kalbėdavomės, ką žmogus gebėjo padaryti, kad arklį ištiktų tokia psichologinė būsena.
Praėjus beveik metams priežiūros ir pastangų, ji tapo ramesnė, įgavo daugiau pasitikėjimo žmonėmis, įlaipinimo ir išlaipinimo procesas tapo paprastesnis, lengvesnis. Pagaliau, po ilgo laiko, net kanopas pavyko sutvarkyti. Mums tai – didelė pažanga!

Marpija surado naujus namus. Ten su ja gyvena dar 18 žirgų, o ją priglaudę žmonės puikiai suvokia kaip tokiais žirgais rūpintis.