„Yra tik du būdai gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“(Albertas Einšteinas). Dėmesio centre – Šėra, Arklių slėnyje besigananti jau gerą mėnesį.

Atvyko ji čia itin geranoriškai nusiteikusi. Šeimininkės padrąsinta, Šėra nuo pat pirmųjų akimirkų buvo įsitikinusi, kad būtent šiose ganyklose ji bus saugi, mylima, prižiūrėta ir drauge su gentainiais nevaržomai leis savo arkliškas dienas. O kai yra toks nusiteikimas – pasirodo, taip ir nutinka.

Banda Šėrą pasitiko taip pat pakankamai palankiai, tiesa, Lakaja labiausiai išreiškė savo pasipiktinimą : „kas čia per keistuolė atvyko?“. Naujokė, kaip įprasta naujiems Slėnio gyventojams, buvo patalpinta į atskirą aptvarą, kad saugiai galėtų susipažinti su aplinka, o tuo pačiu pajausti šalia esančios bandos gyvenimą. Iš pat karto Šėra ėmėsi pažinties su teritorija. Žinodama vieną iš savo bėdų – komplikuotą regėjimą, nusprendė visą jai suteiktą teritoriją apeiti palei elektrinio „piemens“ juostas, laikydamasi nuo jų per tinkamą atstumą. Tą sėkmingai padariusi, ramiai nuėjo pakramsnoti, – visa savo povyza bylodama : „man čia patinka“.
Naktis naujuose namuose Šėrai buvo rami, toks jausmas, kad ji čia buvo gimusi ir gyvenusi. Tiesa, retsykiais bandydavo kviestis bandą, manydama, kad ji čia viena palikta, bet vėl nurimdavo.

Vienas iš pirmųjų gentainių, panoręs iš arčiau susipažinti su naujoke, buvo ponis Kutas. Jis kantriai stebėjo ją iš kitos „piemens“ pusės, pakol buvo įleistas į Šėros aptvarą. Deja, Šėra draugystei nebuvo nusiteikusi, greitai ponis buvo išbruktas iš jos saugios zonos ir grąžintas į bandą. Antrasis buvo Snaigis, pats tolerantiškiausias naujoms pažintims gentainis, kuris taip pat greitai – ir ne savo noru, paliko naujokės teritoriją. Šėra dar norėjo pabūti viena.

Na, – trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – garantuoja. Gentainis Loki jau taip geranoriškai buvo nusiteikęs Šėros atžvilgiu, kad ir pats tikriausiai nesuprato, kad gali būti tokiu džentelmenu, – tačiau Šėra gynė jai suteiktą asmeninę erdvę, netgi su didžiule agresija – ir Loki, supratęs, kad geruoju čia nieko nebus, iš savo pusės, jau tuomet vyriškai, leido jai suprasti, kad jos vietoje dera elgtis ne iššaukiančiai, o draugiškai, tad „pastatęs“ Šėrą į vietą, pasiprašė atgal į bandą. Naujokei susivokti reikėjo laiko.

Po geros savaitės įvyko išlauktas ketvirtasis kartas. Banda grįžinėjo po pasivaikščiojimo po apylinkes, visi skubėjo pietų, visi, išskyrus Lakają. Ši kumelė ėmė ir sustojo prie Šėros aptvaro. Ta pati Lakaja, bene agresyviausiai nusiteikusi naujokės atžvilgiu, nusprendė, kad Šėrai jau metas į bandą. Taip ir įvyko. Lakaja su Šėra greitai susibičiuliavo, nebuvo nei jokių aukštų „energijų“ nei hierarchijos aiškinimo pamokų. Išmintingoji Lakaja tarsi tapo tiltu, sujungusiu Šėrą ir bandą. Šėrai atsidūrus tarp gentainių ir vykstant kokiems tai menkiems bandos „iškiliųjų asmenybių“ bandymams parodyti Šėrai, kad ji šiuo metu yra „žemiausioje“ pozicijoje, Lakaja tapo Šėros „patarėja“ bei gynėja, subtiliai parodanti, kaip ir ką jai reikia daryti, kad ji kuo greičiau taptų pilnaverte bandos nare.

Kasdien vis tvirčiau Šėra, būdama ypatingai imli mokymams, stojasi, kad ir ne ant itin tvirtų savo kojų ir kantriai siekia tikslo – kuo greičiau rasti savo vietą jau susiformavusios bandos tarpe.

Miela, smalsi, linksma, itin norinti ne tik bandos, bet ir žmogaus globos Šėra taip ir leidžia savo arkliškas dienas savo naujuose namuose, Jos Namuose. Taip, nelengva, kai kojos nelaiko, akys nemato, taip, kaip norėtųsi, o dar ir netikėtai atsiradusi odos egzema dirgina, tačiau sveikata neapdovanota Šėra – pavyzdys, kad viskas įmanoma, net tai, kas neįmanoma. Išmokusi gyventi su savo negalia, ji kiekvieną gyvenimo akimirką išgyvena pilna esybe, tarsi liudydama – viskas šioje žemėje yra stebuklas. Kaip ir pati Šėra.