Atsakingų tarnybų abejingumas Lietuvoje nustelbia žmogiškumą (2 dalis)
Rašydamas šį tekstą galvoju, kad kažkur šiuo metu yra žmogus, kuris turi teisę pats mėlynu rašikliu parašyti įsakomąjį raštą ar įpareigoti tai padaryti jam pavaldžius asmenis, siekdamas atlikti drąsų, tvirtą sprendimą, kuriuo jis galėtų didžiuotis, ne tik kaip veiksnus, aktyvus ir pareigingas Valstybės tarnautojas, bet taip pat, kaip žmogus, tiesiog turintis gražią širdį.
Taip pat žinau, kad Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Biologinės įvairovės priežiūros ūkio skyriuje asilas vardu Bonis šiuo metu gali grožėtis jam taip gerai pažįstama aprūdijusia ir apsamanojusia metaline tvora, kurios smulkaus rašto kilpas jau greičiausiai yra spėjęs nekartą suskaičiuoti, o tūkstantąjį ratą apsukęs apie keturis gardo kampus ir neradęs kibiro vandens atsigerti, turbūt jau vargiai ir nustemba- juk toks šio asilo įprastas gyvenimas.
Valstybės pareigūno, atvykstančio į darbą prabangiu automobiliu ir sulaukiančio besišypsančios administratorės pasiūlymo išgerti kavos, arbatos, ar vandens iš aparato- šilto, šalto ir net gazuoto, gyvenimas, atrodo, pastebimai geresnis. Tiesa, asilui administratorės nereikia, reikia tik to vienintelio, kuriam jis tikrai žmogiškai rūpėtų, reikia to, kuris neužmigtų naktį, jei Boniui skauda. Žinoma, aš turbūt per daug moralizuoju ir tikiuosi daugiau, nei įprasta teisinėje, Europos Sąjungos normatyvus atitinkančioje Valstybėje.
Tęsiame pasakojimą apie Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Biologinės įvairovės priežiūros ūkio skyriuje laikomų gyvūnų kasdienybę. Po Žirgų globos asociacijos ir Všį „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ atstovų atlikto patikrinimo ir nustatytų daugybinių gyvūnų priežiūros pažeidimų, gyvūnų gelbėjimo procesas, atrodo, ilgam įklimpo abejotinų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos argumentų liūne. Apsikeitę oficialiais raštais supratome, kad norėdami svariai prisidėti prie šių gyvūnų gyvenimo sąlygų gerinimo turėsime peršokti ne vieną gilią duobę gyvūnų gerovę apibrėžiančioje įstatyminėje bazėje.
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrui pasiūlėme, atrodo, išties paprastą ir abipusiai naudingą sprendimą susidariusiai situacijai spręsti. Žirgų globos asociacija sutinka savo globai priimti dalį centro tinkamai neprižiūrimų gyvūnų (6 ponius ir 2 asilus), tokiu būdu suteikdama jiems visavertę būtiną priežiūrą. Savo ruožtu, centras galėtų paskirstyti ribotą erdvę ir ribotus turimus fizinius ir finansinius resursus likusiems gyvūnams prižiūrėti.
Deja, paaiškėjo, kad globojami gyvūnai gali būti perduoti tik vienos švietimo įstaigos kitai, arba parduoti aukciono būdu. Tokia sąlyga, netiesiogiai teigia, kad asociacija, kuri užsiima gyvūnų priežiūra, vertinama, kaip mažiau tinkamas kandidatas gelbėti neprižiūrėtus gyvūnus, nei bet kokia kita švietimo įstaiga, galimai neturinti kompetencijos šioje srityje. Kito kelio nėra arba jo tiesiog nenorima surasti.
Pabrėžiame, kad Žirgų globos asociacija neturi tikslo aprašomus gyvūnus bet kokia kaina pasisavinti. Asociacijos siekis yra pagerinti jų gyvenimo sąlygas ir suteikti galimybę švietimo centrui išspręsti vidines problemas bei toliau tinkamai atlikti savo švietėjišką funkciją. Neformaliojo švietimo centras gyvūnų nuosavybės perleidimo procedūrą Žigų globos asociacijai svarsto. Biologinės įvairovės priežiūros ūkio skyriaus vedėjas patikino, kad toks aukcionas gali įvykti. Tiesa, neaišku kada. Ar įvyks planuotas susitikimas aptarti aukciono detales, taip pat negalime būti tikri.
Įstaigos darbuotojai teigia, kad problemos jau sprendžiamos ir situacija gerėja. Kartu su Lietuvos televizijos žurnalistais ir filmavimo kamera dar kartą apsilankėme mokinių neformaliojo švietimo centre norėdami tuo įsitikinti. Vizito metu buvo nesunku suprasti, kad centro darbuotojų požiūris į gyvūno gerovę, nors ir niekaip nepateisinamas, galbūt būtų įprastas ir nieko nestebinantis atokiame vienkiemyje Lietuvos pakraštyje, tačiau neužmirškime, esame sostinėje, čia Valstybinė švietimo įstaiga, pavaldi Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai, rengianti edukacines ekskursijas vaikams, o šios įstaigos darbuotojų atlyginimai mokami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Galime tik spėlioti, ar problemos išties bandomos spręsti nuoširdžiai, ar tik dėl to, kad visi užsimerktų, užmirštų ir paliktų ramybėje?
Sugrįžkime prie Bonio. Asilas lyg simbolis šioje istorijoje. Jau keletą savaičių prašome Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre dirbančio veterinaro atlikti esamoje situacijoje gyvūnams būtinus kraujo tyrimus, siekiant įvertinti jų, o ypač Bonio sveikatos būklę. Nuolat blogėjanti išvaizda ir akivaizdžiai mažas kūno svoris leidžia daryti prielaidą, kad gyvūną būtina gydyti- skirti vitaminus, medikamentus, ar koreaguoti mitybos planą. Įstaigos veterinaras teigia, kad gyvūnai atrodo sveikai ir atlikti tyrimus nėra jokios būtinybės. Nenoriai pripažinęs, kad Boniui tyrimus galbūt būtų verta atlikti, teigė informuos asociaciją, kai tai bus padaryta. Žinių iki šiol nesulaukėme.
Leptospirozė – infekcinė užkrečiama liga, kurią sukelia mikroorganizmai. Ja serga žmonės ir gyvūnai. Nustatyti šiai ligai tyrimai Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre gyvenantiems gyvūnams taip pat nebuvo atliekami. Įstaigos veterinaro teigimu, jau ilgai centre gyvenantys gyvūnai jokių Leptospirozės požymių neturi ir niekada neturėjo, taigi tyrimus atlikti taip pat nėra būtinybės. Primename, kad gyvūnas gali būti ligos nešiotoju ir jokių tai ligai būdingų požymių neturėti.
Akivaizdu, kad skubėti gyvūnus gydyti ar perleisti jų globą žmonėms, kurie gali jais teisingai pasirūpinti centro darbuotojams poreikio tiesiog nėra. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos galios, atrodo, išseko. Pastabos juk išsakytos, nurodymai susitvarkyti duoti, tačiau jeigu Jūs šiandien, rytoj, ar po savaitės nuspręsite apsilankyti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre, Bonis Jūsų lauks, ten, kur ir visada, tarp keturių pažįstamų metalinės tvoros sienų.
