„Draugystė – tai meilė be sparnų“ (Dž. G. Baironas). Šie auksiniai žodžiai, kadaise pasakyti žymaus anglų poeto, bene geriausiai apibūdina istoriją, kuria norime pasidalinti. Ši draugystė ne žmonių, ji sieja du keturkojus gyvūnus, savo dienas leidžiančius laisvės ir prasmės ganyklose. Bukta ir Bardo – tokie arklių vardai. Jie – bandos vyriausieji arkliai, suvesti likimo bei atsidūrę tam tikromis aplinkybėmis čia, kur dabar ir yra.
Bukta ir Bardo – vienos sielos bičiuliai. Ir tai nesuvaidinta, ne iš asmeninių ambicijų ar naudos ieškojimo, ar dėl to, kad jų vardai prasideda ta pačia raide. Jie – komanda, vieno kraujo, vieno alsavimo, vieno širdies plakimo, iškvėpimo ir įkvėpimo draugai. To nepajausi, na šiek tiek galbūt, – tą reikia išgyventi.
Bardo – arklys iš didžiosios raidės, išminties šaltinis ir tikras bandos psichologas. Nepaisant praeityje patirtos skaudžios kojos traumos, Bardo šiandien tvirtai stovi ant visų savo keturių kojų. Dera paminėti ir tai, kad Bardo iš prigimties Draugas, jam gyvybiškai svarbu kažkuo rūpintis, globoti, pasitikėti ir tikėti. Du draugus jis jau prarado, Bukta – trečioji jo bičiulė.
Bardo savosios Buktos išlaukė – ji ganyklose atsirado kiek vėliau, gal pačiu sunkiausiu metu, kai Bardo buvo netekęs savo draugės Lakūnės. Bukta atkeliavo į bandą ilgą laiką kentųsi vienatvę, – ir Jie susitiko, kad drauge išgyventų šioje žemėje, šiose pievose, – ir vėl atgautų laisvę bei pasitikėjimą būti savimi. Jie viską daro drauge – kartu pasitinka auštančią dieną, drauge valgo, drauge ilsisi, drauge svajoja. Bardo išminties jiems užtenka abiems, net tuomet, kai Bukta, kad ir laikinai, bet kiek atitolsta nuo Bardo, jis visada jos kantriai laukia. „Laukia“ gal kiek skausmingai, bet aišku viena – jis visada ją priima atgal, į pačią širdį, į glėbį, ir jie abu vėl paskęsta savo bičiuliškoje kasdienybėje.
Net ligos šių arklių panašios – tiek Buktą, tiek Bardo kankina artritas. O ir abiejų praeityje būtą vienišumo momentų, Buktos gyvenime jų buvo net daugiau. Gal būtent dėl šios priežasties Bukta beveik niekada nesigula, net miega stovėdama – tai irgi liudija apie vis dar išlikusį nepasitikėjimą ir norą visada išlikti budriai. Ir santykis su žmonėmis jųdviejų subtilus – Bukta, matyt, tiek buvo išsiilgusi bandos alsavimo, kad ji dėl buvimo su gentainiais drauge, paaukotų net gardesnį maisto kąsnį, o Bardo išmintis toleruoja žmones, kaip jo globotojus, užtikrinančius saugią kasdienybę, bet savo vidine laisve jis dalinasi tik su bičiule Bukta.
Šiandien Bukta ir Bardo laimingi, turėdami vienas kitą, – ir stebint jų draugystę iš šalies, iš tiesų gali pajausti, kad būdami kartu, jie tarsi kažkur išskrenda, – neturėdami sparnų.