Yara

Nors atrodo, kad paskutiniu metu mums tenka vieni atsisveikinimai, bet pasitaiko ir pasisveikinimų – Slėnis vis atveria duris naujokams. Šiandien norime jus supažindinti su naujais Slėnio gyventojais ir papasakoti šiek tiek apie jų rūšį. Taigi, susipažinkite – ketverių Liuda, penkerių Milius ir pusantrų metų Yara, asilai. Ši trijulė į Slėnį atkeliavo kaip skyrybų pasekmė. Atvejai, kai tenka priimti gyvūnus, nes žmonės skiriasi, mums nėra naujiena. Po skyrybų gyvūnai tampa nebepatogūs ir nebereikalingi arba, likę su vienu iš sutuoktinių, tampa jam/jai nebepakeliama finansine našta. Taip nutiko ir šios šeimynos atveju. Neleisime sau teisti ar smerkti. Gyvenime visko būna. Tiesiog papasakosime apie pačius ilgaausius ir tai, ką žinome apie jų rūšies ypatumus. Visi trys asilai nepasižymi geru svoriu. Tai nedidėlė bėda Miliaus ir Yaros atveju. Kadangi jūsų visų dėka Slėnyje netrūksta maisto, tikimės, kad jie greitai priaugs reikiamų kilogramų. Tačiau Liudos išliesėjimas kelia nerimą: perbraukus ranka gali justi kiekvieną jos kauliuką, o pažiūrėjus iš šono visas skeletas puikiai matomas, tai nėra normalu. Rugsėjo mėnesį ji patyrė persileidimą, kai kur ant odos turi įtartinas ataugas, taip pat ir ant kanopų kapsulių. Visų trijų asilų kanopos stipriai peraugusios ir deformuotos. Iš jų ilgio galime įtarti, kad jos nebuvo tvarkytos apie pusmetį ar ilgiau. Pas Milių ir Liudą yra varlių puviniai. Visų dantys niekad nebuvo tvarkyti, bet užtat atvažiavo nukirminti. Na o didžiausia bėda yra ta, kad jie visiškai nėra pratę prie kantarų ar virvių. Tik pamatę ką nors rankose, paniškai bijo ir bėga. Prieiti prie jų yra sudėtinga, dar sudėtingiau – apžiūrėti nekeliant streso ir baimės. Tai apsunkina veterinarinę apžiūrą. Pasiūlius jiems druskos, pirmas 5 val. Slėnije jie praleido tiesiog tarpusavyje dėl jos kovodami. Kaip visada, suteiksime viską, kas būtina jų priežiūrai ir gydymui. Miliaus laukia kastracija, Liūdos – gydymas, Yaros – naujos pažintys ir atradimai. Verta paminėti, nes to dar niekad nebuvo nutikę mūsų gyvavimo istorijoje, jog šį kartą buvę savininkai iškart sutiko padengti kastracijos ir perkėlimo išlaidas. Tai mums labai palengvina gyvenimą. O dabar – apie asilų realijas Lietuvoje. Vis labiau plinta mada pirkti asilus, visiškai nieko apie juos nežinant ir nesuprantant. Priežastys įvairios: „kažkas naujo“, „kitaip nei pas visus“, „jie sargesni už šunis“, „kergsiu su kumele ir pardavinėsiu mulus“, „asilams nereikia tiek priežiūros, kiek arkliams“, „jie man labai gražūs“. Visos išvardintos ir daugelis panašių priežasčių – tiesus asilų kelias į antrą klasifikacijos „gyvūnai, kuriems mažiausiai pasisekė gyvenant šalia žmogaus“ vietą. Tad norime supažindinti jus su kai kuriais faktais apie asilus, į kuriuos būtina atsižvelgti ir įsivertinti prieš priimant sprendimą įsigyti asilą. Asilai gali gyventi iki 40 ir daugiau metų. Tai yra įsipareigojimas ir atsakomybė praktiškai pusei žmogaus gyvenimo. Asilų ir arklių mityba stipriai skiriasi. Asilai kilę iš sausringų, mažai maisto turinčių regionų. Jų virškinimo sistema yra pritaikyta apdoroti mažai kaloringą, šiurkščią augmeniją. Todėl jiems reikalinga daug lėtesnė ir mažiau kalorijų turinti mityba nei arkliams. Per daug maisto ar per daug kaloringas maistas gali greitai sukelti nutukimą ir laminitą, o tai yra rimta liga, į kurią asilai daug labiau linkę. Tad ganyklos, pievos ir neribota žolė, duona, morkos, obuoliai, avižos ir pan. – tiesus ir trumpas kelias į labai rimtas ligas. Dėl tos pačios priežasties jiems būtina tvarkyti dantis dažniau nei arkliams. Kitaip nei arkliai, kurie iškart panikuoja, asilai yra linkę sustoti ir įvertinti situaciją. Jie daug atsargesni ir tada, kai nėra dėl ko nors tikri, tiesiog sustingsta. Žmonės tai interpretuoja kaip užsispyrimą. Dėl šios priežasties mokyti asilus sudėtingiau nei arklius. Asilams būtina tvarkyti kanopas taip pat, kaip arkliams, o gyvenant Lietuvoje – ir dar dažniau. Kadangi jų kanopos yra labiau pritaikytos prie sauso ir kieto grunto, tokio kaip akmenys, jų kanopos ypač kenčia nuo minkšto ir drėgno grunto. Kaip ir bet kuriam gyvūnui, asilams yra būtina laižomoji druska kaip mineralų šaltinis. Kitaip nei arkliai, asilai neturi tokio vešlaus kailio, tad jie ypač jautrūs drėgmei, šaltam vėjui ir šalčiui. Kitaip nei arkliai, asilai yra labiau šeimos gyvūnai nei bandos. Jie yra labiau linkę kurti šeimines grupeles. Tad jiems į kompaniją būtinas gentainis. Būtent gentainis. Iš prigimties jie nėra sarginiai šunys. Jie yra gyvūnai–aukos. Tad pirkti juos, nes prisižiūrėjai YouTube filmukų ar prisiklausei kažkieno istorijų ir nusprendei, kad asilai yra geriau nei sarginis šuo, yra mažų mažiausiai kvaila. Asilai, gyvenantys stepėse ar Argentinos pampose, dažnai veisiami ir atrenkami atsižvelgiant į agresijos charakteristikas. Tačiau nei Lietuvoje, nei apskritai Europoje tokių asilų nėra ir niekada nebuvo.