Lakaja

Grožis ir stiprybė lyg iš ežero gelmių

„Ar iš balos tas gražumas, mano prigimimo“ – taip ir aidi dainos žodžiai ausyse, kai pažvelgi į Lakają, šeštus metus skaičiuojančią peleką kumelę. Ne, ji ne iš Lakajos ežero išplaukus, nors, regis, kad visas ežeras tyvuliuoja jos stipriame kūne ir tuoj tuoj išsitaškys per kraštus.

Lakaja ne visada buvo tokia - akį traukianti. Ji visiškai mažytė ir paliegusi, išsekinta bado buvo konfiskuota iš ūkininko. Po to dar ilgai Lakaja turėjo atsistatinėti tiek fiziškai, tiek vidumi, nors dar taip norėjosi jausti mamos globą, šilumą ir rūpestį. Bet gyvenimas diktavo savo sąlygas ir pačiai, alkio kankinamai, teko galvoti ne apie ką kitą, o tik apie išlikimą. Galbūt tie likimo išbandymai, prasidėję dar kūdikystėje, taip užgrūdino Lakają, taip sustiprino jos charakterį, kad jos „plikomis rankomis nepaimsi“. Charakterio stiprybė bei ryškumas tiesiog šviečia, spinduliuoja iš Lakajos, nors vidinis pasitikėjimas savimi nėra toks dažnas arkliui, ypač tokiam jaunam.

Lakaja puikiai suvokia savo fizinę jėgą, jai nėra nieko neįmanomo. Kaip antai praeityje nutikęs atsitikimas, kai kumelė laikinai buvo uždaryta senoviniame tvarte, suręstame iš itin stiprių medžiagų. Vienu momentu Lakaja tiesiog užsimanė pasiganyti, ir jai tos durys, kurias realiai atkeltų keturi vyrai – visai nė motais. Jos griuvo su visais vyriais, regis, kaip pūkelis, – mūsų Lakaja žvėriškai stipri. Ir „kariauti“ su ja nėra prasmės – mūšis pralaimėtas net jo nepradėjus. Gerai, kad Lakaja apdovanota ne tik fizine galia, ištverme, bet ir išmintimi. Ir noras būti su banda – jai pirmoje vietoje, o taip tai, tas elektrinis „piemuo“ visiškai nieko nereikštų, nes Lakaja tiesiog žino, kad taip, jis „daro skaudžiai“, bet skausmas laikinas, ir tą galima ištverti, jeigu tik pati panorėtų.

Kartą užsitarnavęs Lakajos palankumą ir draugystę, tą turėsi visam laikui. Ji toli gražu nėra švelni ar meili kumelė. Lakaja pati sprendžia, ar nori su kažkuo draugauti, ji renkasi. Visada. Anksčiau Lakaja buvo susibičiuliavusi su gentainiu Loki, po to ponis Kutas itin „mergino“ šią gražuolę. Lakaja nesipriešino, jai patiko Kuto prieraišumas, tačiau šiuo metu jai gerai ir vienai, pačiai su savimi, savo pasitikėjimo ir vidinės stiprybės apsuptyje.

Šviečianti dėmė kaktoje tartum ženklas – aš žvaigždė, negęstanti ir amžina. Ir to niekas nenuginčys. Bandoje ji turi savo vietą, puikiai sutaria su bandos vedliu Merkiu, yra užsitarnavusi vedančiosios kumelės Kakavos prielankumą.

Graži, pasitikinti, stipri, sumani, išmintinga, kiek nerangi, gebanti išgyventi ir sugalvoti išeitį iš bet kokios situacijos – tokia šiandien Lakaja. Ir ji tikrai neužpyktų pavadinta „kaimiete“, nes iki miesto rafinuotos damos jai itin toli. Ji mieliau eitų į dziudo ringą, nei ant podiumo demonstruotų dailias kojas. Lakajai tokios gyvenimo smulkmės nerūpi.

Žmogus jai reikalingas tik tiek, kiek jai reikalingas, taip, ji prisileidžia, jai patinka, kai kasinėja jos didelį kūną, bet patinka, kiek patinka. Jai. Lakaja pasitiki žmogumi, bet dar labiau pasitiki savimi. Gyvenimas taikoje su savimi – jos gyvenimo vedlys.

Būta Lakajos gyvenime nemenkai balų, liūnų, būta dienų, kai viena akimi sunkiai matė, bet Lakaja mėgaujasi laisve ir prasme alsuojančia nūdiena, savo pasitikėjimu užkrėsdama visą slėnį, žolę, medžius, gentainius ir žmogų, kuris susipažinęs su šia Slėnio gyventoja, išties nepaneigs dainos žodžių : „Ar tu ją matei, ar tu ją matei, ji gražesnė nei tu man sakei“. O ar tai vidus, ar išorė – čia jau kiekvienas nuspręs asmeniškai.