Bardo – vyriausias bandos narys. Birželio pradžioje šis žirgas atšventė jau 17-ąjį gimtadienį! Į Lietuvą jis atkeliavo iš Lenkijos. Buvo labai perspektyvus, dalyvavęs ne vienose varžybose ir rodęs puikius rezultatus. Tačiau viena diena tapo lemtinga. Tuomet į keliu važiavusį kinkinį iš priešpriešos važiuojantis automobilis išlėkė į priešpriešinę kelio pusę ir rėžėsi tiesiai į žirgus. Karieta su žirgais nuriedėjo nuo kelio, o Bardo patyrė sunkią kojos traumą. Bardo tai buvo ilgas ir labai skausmingas periodas. Gijimas truko labai ilgai, gal net per ilgai. O kojos sugijimo rezultatai rodė, kad iš sportinės karjeros teks trauktis, todėl šiam gražuoliui buvo surasti nauji namai.

Deja, nesėkmių ruožas tęsėsi. Naujasis šeimininkas sunkiai susirgo, tad nebegalėjo tinkamai pasirūpinti gyvūnu. Taip jis pagyveno ne pas vienus šeimininkus, kol, 2011-aisiais, pateko Žirgų globos asociacijos prieglobstin.

Atkeliavo jis tokių liūdnų akių ir toks išsekęs, kad sunku buvo patikėti, jog žirgas gali būti toks liūdnas. Tad natūralu, jog prireikė laiko ir pastangų, kad būtų atstatyta žirgo fizinė forma, o akyse sužibėtų ugnelės.

Dabar Bardo – globėjiškas – tikras sergėtojas. Ganykloje pasirodžius svetimšaliams, kartu su kitais bandos „muškietininkais“ – Grikiu ir Kapučinu skuba patikrinti ar aplinkui saugu, ar kitiems bandos gyventojams nekyla pavojus. Šis žirgas – nuostabus mokytojas. Be galo švelniai elgiasi su vaikais.

Nors su kitais bandos žirgais Bardo gyvena taikiai, tačiau jam labiausiai patinka būti nuošaliai. Jie neišskiriami su Lakūne.