2019 metų vasario 3 dieną į Arklių slėnį atvyko naujasis narys Flamenko. Kaip ir įprasta, kad gyvūnas greičiau apsiprastų, Flamenko buvo atskirtas nuo bandos ir patalpintas į atskirą aptvarą, visai netoli bandos, kad galėtų apsiuostyti, matyti kitus bandos narius, jausti gentainių kvėpavimą, stebėti jų rodomus kūno kalbos ženklus. Arkliui kiek nurimus, pas jį buvo įleistas kitas arklys Loki, pats pasyviausias, bet tokiais atvejais draugiškiausias iš bandos, kad gentainiai kiek apsiuostytų ir drauge lengviau išgyventų Flamenko adaptaciją. Stebint arklių elgesį, beliko tik pasidžiaugti, kad viskas vyko gana ramiai ir saugiai. Jiems į draugiją po kiek laiko buvo įleistas ir Snaigis, taip pat arklys, nelinkęs į aršias provokacijas. Susipažinimas vyko toliau: naujokas Flamenko su Snaigiu pasijautė išalkę ir drauge nužygiavo prie maisto, o Loki pasiprašė grąžinamas atgal į bandą.
Nuolat stebint Flamenko elgesį, atėjus nakčiai, Snaigį buvo nutarta palikti drauge su Flamenko, kad naujasis gyventojas nesijaustų vienišas pirmąją naktį naujuosiuose namuose. Netikėtai Flamenko ėmė demonstruoti savo charakterį – nepaisydamas aptvarą juosiančio elektrinio „piemens“, jis su didžiule jėga išlaužė jį erzinančius apribojimus ir siautulingai įsibrovė į bandą. Flamenko pradėjo provokuoti bandos vadą Merkį bei šalia esančius Grikį ir Kapučino. Prasidėjo arkliškos riaušės, kurias ištisai stebėjo bei kontroliavo Olga ir pasikliaunant tuo, kad bandos vadą Merkį bei jo esminius instinktus galima valdyti balsu, kiek pakeltu balso tonu, kai jau gentainiai perlenkdavo santykių aiškinimosi momentus, Olga jų kivirčus, kad ir kai kuriam laikui, bet prigesindavo. Pristabdžius bandos vadą, visa banda kiek nurimdavo. Tik Flamenko, užvaldytas adrenalino, nieko nematė ir negirdėjo, jis ir toliau siautėjo, ėjo tiesiai į žmogų ir jam nė motais buvo joks balsas ir bandymas sutvardyti jo esminius instinktus. Išvesti iš bandos Flamenko tokiu momentu tiesiog fiziškai buvo neįmanoma, tad beliko tik viską stebėti ir kontroliuoti iš šalies. Aistros bandoje kunkuliavo, bet artėjant rytui, kiek nurimo – buvo lengviau atsipūsta.
Išaušus dienai, banda atrodė ganėtinai ramiai: visi gentainiai pusryčiavo, Flamenko, kad ir kiek per atstumą, bet valgė drauge su gentainiais. Ir vėl Flamenko pratrūko, jis metėsi į kitą kelio pusę ir supanikavęs, kad nebežino, kaip grįžti į bandą, išlaužė kelis bandą juosiančio aptvaro stulpus. Pajautus, kad Flamenko kiek nurimęs, Olga jį taikiai nuvedė atgal į jam jau pažįstamą aptvarą, kuriame Flamenko pakankamai ramiai išbuvo kelias valandas. Deja, bandos troškimas vėl prabudo, Flamenko elektrinis „piemuo“ buvo nė motais. Jis agresyviai išsiveržė į kitą kelio pusę, apėjo iš kitos pusės bandos aptvarą ir kiek nusiraminęs pradėjo valgyti šalia bandos.
Bandos vadas Merkys bandė apsaugoti bandą nuo Flamenko, jis užėmė poziciją tarp Flamenko ir bandos. Flamenko su Merkiu kaip ir ėjo kartu palei kelią, vienas vienoje pusėje, kitas – šalia bandą juosiančios elektros juostos, o tuomet ir įvyko, tas, kas įvyko: gentainiai, prieš tai dar kelias sekundes įdėmiai stebeilijo vienas į kitą, tarsi gavę 220 elektros srovės iškrovą su didžiule jėga pasileido vienas į kitą – ir Merkys tiesiog atsitrenkė į dešinį Flamenko petį. Smūgio metu Flamenko tiesiog nedėkingai nukrito. Jėga buvo milžiniška. Flamenko petys išlūžo. Išsyk arkliui buvo suleista maksimali dozė nuskausminančių medikamentų ir kreiptasi į veterinarus. Deja, veterinarė nieko negalėjo padaryti. Flamenko teko pritaikyti eutanaziją.
Flamenko iškeliavo. Bet tik fiziškai… Arklių slėnyje stūkso dvikamienis ąžuolas, kuris yra taip mylimas ir dažnai lankomas visos bandos. Tikras Bandos ąžuolas – stiprybė ir atgaiva. Šis ąžuolas turi drevę, kurioje talpinami iškeliavusių bandos gyventojų tam tikri atributai (ar kaip pasakyti?) Simboliška, bet kodėl tai norisi tikėti, kad tokiu būdu arkliukai lieka drauge su banda, bandoje. Ir, kai banda būna šalia Savojo ąžuolo, visi būna drauge – išėjusieji ir esantys. Flamenko taip norėjo bandos – ir Jis ją turi – visiems laikams.
Kartais taip nutinka, kad mes, žmonės, tampame mažais ir bejėgiais prieš gamtos valią ir gyvūnų galias. Skaudu. Neatitaisoma. Gal kam ir nesuvokiama, tačiau yra kaip yra. Gamtos dėsniai negailestingi. Belieka tik drauge ar kiekvienam atskirai išgyventi šį nelaimingą atsitikimą.
