Neabejoju, kad yra daug neišgirstų sielų, kurioms arklys, dar nuo vaikystės, pasigėrėjimo vertas gyvūnas- grakštaus, tvirtai sudėto kūno, prasmingo ir gilaus žvilgsnio, vėjo blaškomais karčiais, sodrių spalvų nerūpestingais potepiais bei balta žvaigžde kaktoje nežinomo gamtos kūrėjo puoštas. Arklys mums, mirtingiesiems, didmiesčių ir įtemptų dienotvarkių įkalintiems, retai sutinkamas, retai matomas, apie savo egzistenciją primenantis tik iš nuobodulio pasirinkto prastokos režisūros vakarinio western’o scenoje, ar neiškentus ilgos reklaminės pauzės jo metu ir užklydus į sporto kanalą- šokantis per kliūtį, praėjusio sezono konkūro varžybų pakartojime. Na ir žinoma, nepamirškime to seno, vagos negadinančio, lauką uoliai ariančio, mūsų žvilgsniu palydėto, savaitgalio išvykos po atokiausius Lietuvos kraštus metu.
Dauguma mūsų, lyg nei kaubojai vėlyvo devyniolikto amžiaus neišmatuojamose Amerikos prerijose, nei sporto meistrai aristokratiškai apsirėdę, o ir bulves sodinti ar laukus arti ne kiekvienas mūsų sutvertas. Mes paprasti žmonės, kurie keliasi iš ryto, sėda į automobilį ar viešąjį transportą, keliauja į darbą, turi šeimą, susitinka su draugais, aplanko madingus kultūrinius renginius, griūva į lovą nuovargio pakirsti ir tyliai žavisi arkliu, iš toli, mintyse ir per ekraną. Norėtume juk kitaip, gyvai, norėtume stoti vienu žingsneliu arčiau.
Kada paskutinį kartą savo akimis matėte arklį, klausiu Jūsų, tikėdamasis išgirsti, kad teko- gal per gardo grotas, gal net pavyko užsėsti, raiteliu pabūti, nenukristi ir žingine kelis ratus virve parištiems apsukti, gal sutikote kaime, šiandien ar vaikystėje, plūgą traukiantį ar draugų vestuvėse, karieton pakinkytą. Jeigu taip, išdrįsiu teigti, kad arklio Jums išties dar neteko pamatyti, neteko pažinti, tokio, koks jis sutvertas buvo.
Arklių banda, bėganti kur akys veda ir po mūsų kojomis drebanti žemė – reginys, jausmas, išgyvenimas, kurį sunku pamiršti, atveriantis vartus į pasaulį, kurį visuomet slapčia įsivaizdavote, ilgai lauktas vizitas į šių gyvūnų namus. Buveinę, kurioje esame garbūs svečiai, laukiami ir svetingai pasitinkami. Atvykę, viduje jaučiame baimę, daug kartų girdėję, – būk atsargus, arklys įspirs, įkąs. Sunku nesutikti, tačiau tiesa ši ne namų svečiams, ji įsibrovėliams, siekiantiems arklių laisvę pažaboti, vartus pievų pasaulio uždaryti, atimti galimybę pabėgti, nebylios šeimininkų kalbos nesuprantantiems, nekantriems, skubantiems, tiems, kurie dar nepasisveikinę į miegamąjį purvinais batais žengia.
Žirgų globos asociacijos organizuojamas renginys „Vienu žingsneliu arčiau“ suteikia galimybę kiekvienam, pažinti šiuos didingus gyvūnus kaip nepriklausomus, laisvus, plačių pievų šeimininkus, draugiškus ir neagresyvius, pamatyti iš arti jų išlavintus pojūčius ir instinktus, pajausti švelnius prisilietimus, nuoširdų norą susipažinti. Didžiausias turtas, kurį galime surasti šiuose gamtos namuose ir parsivežti namo dienos pabaigoje tai netikėtai maloni patirtis, naujos žinios, išsklaidyti mitai ir įsitikinimai, išlaisvintos baimės, nesuvaidintos emocijos.
Kviečiame Jus atvykti ir patirti ramybę, praleisti neįpareigojančią dieną kartu, bendraukime, mums įdomus Jūsų požiūris į arklį, Jūsų patirtis ar jos stoka, Jūsų tikslai ir svajonės. Kartu pažinkime arklius kitaip, nei yra įprasta, be prievartos ir išnaudojimo, ne kaip darbo ar pramogos įrankius, kaip nepakeičiamus draugus, su kuriais norime praleisti rytą rasa padabintą, karštą dieną, stovėti lietuje, pasitikti saulėlydį ir tamsią naktį neužmigti ilgai.
Iki pasimatymo!
Artimiausias renginys 2018-05-19
