Tekilos istorija bus labai asmeniška. Nors tokių istorijų stengiamės vengti, bet šįsyk norime su jumis pasidalinti. Dėl ko? Kad parodytume, kaip sunku kartais priimti sprendimus, o išvengti žmogiškojo faktoriaus – praktiškai neįmanoma. Mūsų vadovė Olga su Tekila susipažino daugmaž 2018 m. Tuo metu tik ką buvo grįžusi iš užsienio ir užsiėmė kanopų tvarkymu.
Tekila buvo viena pirmųjų Olgos klienčių. „Kaip bebūtų keista, pamenu kaip šiandien momentą, kada ją pamačiau pirmą kartą. Labai delikataus, gražaus sudėjimo kumelę, be galo dailią, meilią ir labai nuolankią. Tuo metu pagalvojau, jog mergaitei, kuri rūpinosi Tekila, iš tikrųjų pasisekė. Tokia kumelė niekad nesukeltų grėsmės žmogui“, – prisimena Olga. Olga iš karto pastebėjo ir visas Tekilos bėdas: kanopos rodė laminitą, o laikysena – skaudančius sąnarius. Ji pasidalijo savo pastabomis ir patarimais, bet neslėpė, jog išvažiuodama galvojo, jog tai bus dar vienas tipinis atvejis, kai išklausoma, bet neišgirstama, jog niekas nekreips dėmesio į Tekilos bėdas ir toliau ja naudosis. Laimei, Olga klydo, netgi labai: Tekilos jaunas žmogus ją labai rūpinosi, stengėsi padaryti taip, kad tik jai būtų geriau. Vėliau atėjo laikas, kai Tekilos būklė tapo nesuderinama su žmogaus poreikiais, ir jos šeimininkė pradėjo ieškoti jai naujų namų. Naujų namų, kur ji nebus jojama, bus prižiūrima, jai bus suteiktos reikiamos sąlygos. Verta paminėti, kad šios naujų namų paieškos kainavo nemažai pastangų: jaunajai šeimininkei Tekilą padovanojo senelis, kuris net nenorėjo girdėti apie neatlygintiną Tekilos atidavimą. Tad jai teko labai labai pasistengti, kad tai įvyktų.
Tuo metu negalėjome priimti Tekilos, tad padėjome jai ieškoti naujų namų, ir – laimei – ji juos rado labai greitai. Namai buvo geri, bet gyvenime nutinka visko, ir kai pasikeitė ją laikiusio žmogaus gyvenimo aplinkybės, Tekilai iš naujo prireikė ieškoti namų… Visą šį laiką Olga stebėjo Tekilos likimą, nes ji nuo pat pirmos akimirkos užkariavo vietelę jos širdyje. Ji džiaugėsi, kad Tekila rado namus, bet kai visai netyčia sužinojo, jog kumelei ir vėl bus ieškoma nauja gyvenamoji vieta, nebeiškaikė ir net nesusimąsčiusi pasakė: „Prašau, vežkit ją pas mane“. Olga žinojo, kiek streso sukelia arkliams tampymas iš vienos vietos į kitą ir įprastos aplinkos keitimas. O kur stresas – ten ligos. Tokiu būdu Tekila, per savo 19 metų tikrai nemažai mačiusi, pagaliau atkeliavo į Slėnį ir liks čia visą likusį savo gyvenimą. Pagaliau Olga vėl galėjo ją paliesti! Jos įspūdis po susitikimo buvo toks: „Tekila išliko tokia pačia grakščia, nuolankia, labai meilia kumele, tik šį kartą su dar rimtesnėmis sveikatos problemomis – pablogėjusia sveikatos būkle dėl autoimuninės ligos, kuri gviešėsi palikti Tekilą be regėjimo, viršsvoriu. Širdį užplūdo šiluma ją pamačius ir ištarus „Sveika atvykusi namo, Tekila.”