Kamanė vardą gavo vos atvykusi į Arklių slėnį – jai ant balto galvos lopo tupėjo kamanė… Pasak senųjų lietuvių tikėjimų, bitės, kamanės yra dieviškų jėgų pasiuntiniai, ir šiuo atveju tai be galo simboliška, nes Kamanei šiuo metu kaip niekad reikia visų įmanomų jėgų pagalbos… Norisi tikėti, kad tos jėgos ją ir atvedė į Slėnį. Suteikėme kumelei naują vardą, nes tikime, kad senąjį vardą, kaip ir senąjį gyvenimą, ji nori kuo greičiau pamiršti. Kamanė atkeliavo iš Lazdijų rajono, kur gyveno pas du neadekvačius vyrus, baisiomis sąlygomis laikiusius ne tik ją, bet dar karvę, 8 šunis ir 4 kates. Jie visi neprižiūrėti, laisvai besidauginantys ir sergantys. Kaip visada tokiais atvejais, mus apninka dviprasmiškos emocijos. Pirma jų yra begalinis dėkingumas žmonėms, kurie neliko abejingi, pamatė, ieškojo pagalbos, skambino, prašė, organizavo transportą. Tad lenkiame žemai galvą poniai Nijolei, kuri rizikavo savo pačios saugumu ir buvo net apstumdyta buvusio Kamanės šeimininko, kad išvaduotų ją iš to pragaro. Negana to, ji rūpinasi ir kitais „ūkyje“ esančiais gyvūnais – jos dėka sterilizuotos katės ir kalės, visi gyvūnai vakcinuoti, nukirminti, kasdien girdomi ir maitinami. Taip pat be galo dėkojame Asociacija „Keturkojo viltis“ už viešumą, transporto ir pagalbos Kamanei suorganizavimą. Na o kita emocija yra mums taip gerai pažįstama, kad net kraupu: tai beviltiškumas. Neviltis, kuri apima žinant, kad dėl šios kumelės ir kitų gyvūnų VMVT gavo skundą, buvo nuvykusi į vietą, visus apžiūrėjo ir nurodė savininkui „nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją dėl veterinarinės apžiūros ir gydymo šlubuojančiai karvei ir kumelei“. Spėkit, kaip sakoma, iš trijų kartų, ar jis kreipėsi. Dar daugiau – mūsų žiniomis, kai ši istorija iškilo į viešumą, kai buvo pradėta ieškoti pagalbos ir kelti klausimus, minėta institucija savininkui parekomendavo tiesiog kumele atsikratyti…