Pupai – 8 metai, o Guziukui – 10 metų, abu atkeliavo pas mus iš Tauragės r., išpirkti pagal skelbimą. Tik jie vieni težino, ką per tuos 8 ir 10 metų jiems teko patirti, bet nepapasakos. Dėl vieno esame tikri – jie buvo pilni agonijos.

Mūsų žiniomis, paskutinėje vietoje, iš kur juos išpirkome, Pupa ir Guziukas gyveno dvejus metus. Pirkti anūkams pramogauti. Pasak buvusių savininkų, perkant Pupą jiems buvo pasakyta, kad ji yra išsigimusi, dėl to jos tokios kanopos, ir nieko čia padaryti negalima. Tad buvo nuspręsta imtis dauginimo, nes juk nesvarbu, kad vos paeina, gimdyti tai gali…

O ir eržiliukui nesukelia problemų apsiginti negalinti kumelė… Taip Pupa vieną po kito vedė kumeliukus, tik vat praeitais metais nepasisekė: kumeliukas atkeliavo į šį pasaulį uždusęs placentoje… Išvis sunku protu suvokti, kaip tokia kasdienėje agonijoje gyvenanti miniatiūrinė poniukė daugiau nei 11 mėnesių nešiojo mažylį ir jį pagimdė… Dar sunkiau suvokti, kaip savininkai matė tokią jos būklę, bet leido kergti, leido būti nėščiai, nešioti mažylius ir juos gimdyti – vieną po kito…

Mums išpirkus Pupą su Guziuku, dar gi nesivaržė pasakyti, kad na, vaikšto nekaip, bet galėsite kergti… Abu poniukai turi ryškius posmegeninės liaukos sutrikimo požymius.

Abu – laminitiniai, tik jų būklės labai skirtingos. Geroji naujiena – Guziukui viskas bus gerai. Reguliariai prižiūrimos, jo deformuotos kanopos po kiek laiko atsistatys. Nors kelias į šį atsistatymą bus ilgas, suteikus tinkamas gyvenimo sąlygas jis dar ilgai džiaugsis laisve.

Na o blogoji naujiena yra blogiau nei bloga: Pupa jau šiandien ryte gavo mirties nuosprendį. Nors, jos atveju, tai ne nuosprendis, o greičiau džiaugsmas, jei tik įmanoma tuo džiaugtis, – visiškas baisių kančių ir skausmo nutraukimas.