ŠĖRA

„Yra tik du būdai gyventi. Vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas – kad viskas yra stebuklas“, – sakė Albertas Einšteinas. Ši istorija – apie Šėrą, drąsiai galinčią vadintis Slėnio stebuklu.
Ji atvyko į Slėnį nusiteikusi geranoriškai. Šeimininkės padrąsinta, nuo pirmųjų akimirkų buvo įsitikinusi, kad būtent čia bus saugi, mylima, prižiūrėta ir galės drauge su gentainiais nevaržomai leisti savo arkliškas dienas. O kai toks nusiteikimas – taip ir nutinka.
Banda Šėrą pasitiko palankiai, nors Lakaja ir parodė nepasitenkinimą. „Kas čia per keistuolė?“ – tarsi buvo užrašyta jai ant kaktos. Naujokė, kaip įprasta, kurį laiką gyveno atskirame aptvare, kad saugiai susipažintų su aplinka ir pajaustų šalia esančią bandą. Šėra iškart ėmė tyrinėti teritoriją. Suvokdama savo silpnybę – prastą regėjimą, ji nuosekliai apėjo visą aptvarą palei elektrinį piemenį, laikydamasi saugaus atstumo. Tik pabaigusi „apžiūrą“, ramiai nuėjo pakramsnoti žolės, visa savo laikysena sakydama: „Man čia patinka“.
Naktis naujuose namuose praėjo ramiai. Tarsi ji čia būtų gimusi. Kartais ji švelniai kviesdavo bandą, bet netrukus nurimdavo.
Pirmasis, panoręs susipažinti su naujoke, buvo ponis Kutas. Jis ilgai stebėjo ją iš kitos tvoros pusės, kol galiausiai buvo įleistas į aptvarą. Deja, Šėra nebuvo nusiteikusi draugystei – Kutas greitai buvo išprašytas lauk. Vėliau atėjo Snaigis, pats tolerantiškiausias iš bandos, bet ir jis netrukus turėjo „nuleisti kanopas“ ir atsitraukti. Šėra dar norėjo pabūti viena.
Trečią bandymą atliko Loki – neįprastai džentelmeniškas, pasiryžęs draugiškam kontaktui. Tačiau Šėra gynė savo erdvę su didžiule agresija. Loki, suvokęs, kad šįkart laimė jam nenusišypsos, grįžo į bandą. Naujokei reikėjo laiko.
Po savaitės įvyko lemiamas ketvirtas bandymas. Banda grįžo iš pasivaikščiojimo, visi skubėjo pietų. Visi, išskyrus Lakają. Ji sustojo prie Šėros aptvaro, tarsi sakydama: „Laikas.“ Ir tikrai – Lakaja įvedė Šėrą į bandą. Jokio konflikto, jokio hierarchijos aiškinimosi. Išmintingoji Lakaja tapo tiltu, sujungusiu Šėrą ir bandą, tapo jos patarėja bei gynėja, subtiliai mokančia, kaip pritapti.
Šėra, imli ir kantri, kasdien vis tvirčiau stojasi ant kojų, siekdama savo vietos tarp gentainių. Miela, smalsi, linksma, trokštanti žmogaus ir bandos dėmesio, ji džiaugiasi kiekviena diena. Nors kojos silpnos, akys ne viską mato, o odos egzema kartais vargina, Šėra yra gyvas įrodymas, kad viskas įmanoma – net tai, kas atrodo neįmanoma.
Išmokusi gyventi su savo negalia, ji kiekvieną akimirką išgyvena pilna esybe, tarsi liudydama: viskas šioje žemėje – stebuklas. Kaip ir pati Šėra.