KAKAVA – PAKILUSI IŠ PELENŲ

„Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“, – teigė Nyčė. Jei jis būtų pažinojęs Kakavą, šį posakį būtų iškalęs ant arklidės durų.
Kakava į Slėnį atkeliavo vos alsuodama. Kūnas – tarsi išsekusios atminties likutis, o žvilgsnyje – vos pastebimas noras dar pabūti čia, tarp gyvųjų. Veterinarijos gydytoja tuomet tyliai ištarė: „Viltis – menka, bet kol kvėpuoja, nepasiduokim“. Ir niekas nepasidavė.
Prireikė savaičių kantrybės, daugybės lašinių, vaistų ir rankų, kurios kasdien kėlė ją virvėmis, kol Kakava vieną rytą pati atsistojo. Nuo kėlimo diržų likusių randų vietoje augantis baltas kailis dabar primena ne skausmą, o pergalę.
Šiandien Kakava – Slėnio pirmoji dama. Didelė, plati, žvilgsniu valdanti teritoriją ir visus joje esančius. Ji ne vaikšto – ji „važiuoja“. Kartais, tiesa, ir į kitus. Taip nutiko, kai Merkys netyčia atsidūrė jos kelyje – po sekundės jis jau ridenosi žole kūlvirsčia kaip mažas berniukas…
Tačiau ši galybė turi ir Achilo kulną: Kakava – neišpasakyta bailė. Bailumas ją užvaldo akimirkomis, kai ji lieka viena ir kažko nežino, nėra įsitikinusi, nepažįsta naujos teritorijos. Tokiais momentais Kakava pasiunčia kitą bandos narį į žvalgybą. Kodėl gi nepasinaudojus pirmosios bandos damos privilegijomis?
Kakavos motiniški instinktai labai stiprūs: anksčiau ji globėjiškai rūpinosi Grikiu ir Kapučinu, o vieną jauniausių bandos mergaičių Afriką ir šiandien globoja, rūpinasi, kai reikia – užstoja, ir netgi dalinasi maistu, nors ši išskirtinė privilegija palikta tik Merkiui.
Jos kūnas išsaugojo praeities pėdsakus: praeityje išgyventas badas nulėmė lėtą medžiagų apykaitą – organizmo, kuriam kadaise teko rinktis – mirti nuo bado ar išgyventi, sukurtą apsaugos mechanizmą. Kakava pasirinko gyventi – visa jėga, mase ir žvilgsniu, sakančiu: „Iš pelenų pakyla ne visi. Bet jei jau pakilai – skrisk taip, kad vėjas turėtų ko pasimokyti.“