LAKAJA. GROŽIS IR STIPRYBĖ LYG IŠ EŽERO GELMIŲ

„Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?“ – taip ir aidi mintyse dainos žodžiai, kai pažvelgi į Lakają, šeštus metus skaičiuojančią pelėką kumelę. Ne, ji ne iš Lakajos ežero išplaukusi, nors, regis, visas ežeras tyvuliuoja jos stipriame kūne ir tuoj tuoj išsilies per kraštus…
Lakajos grožis nebuvo akivaizdus nuo pirmųjų dienų. Gyvenimą ji pradėjo kaip iš ūkininko konfiskuota, badu marinta mažylė – liesa ir išsekusi. Lakaja anksti neteko mamos. Tad ilgai jai vienai teko augintis raumenis, jėgas ir pasitikėjimą, nors širdis vis dar ieškojo šilumos. Likimas atėmė iš jos švelnumą, bet apdovanojo geležine valia ir užgrūdino charakterį – taip, kad Lakaja tapo tikra „geležine ledi“.
Kartą, kai buvo laikinai apgyvendinta senoviniame tvarte, Lakaja nusprendė, kad jai reikia pasiganyti. Keturių vyrų jėgos reikalaujančios durys jai nesudarė nė menkiausios kliūties – jos tiesiog atgulė po jos kanopomis kaip paprasčiausia žolė. Toks jau jos požiūris į ribas: jei kažkas stovi kelyje, reikia tai patraukti. Geriausia – su visu tvartu.
Lakaja ne tik stipri ir išdidi, bet ir išmintinga. Ji supranta, kad gyventi bandoje – reiškia naudotis ne tik jėga, bet ir protu. Net elektrinis piemuo jai – ne kliūtis, o tik laikinas nemalonumas, kurį galima iškęsti, jei tikslas yra to vertas. Lakaja niekada nesivelia į bereikalingas dramas. Jei ji tave pasirinko – būk tikras, tau pasisekė. Jei ne – tiesiog palinkėk jai gero vėjo, nes bandyti perkalbėti šią kumelę yra kaip ginčytis su akmeniu: akmuo lieka teisus.
Lakajos gyvenime būta draugysčių – Loki, Kutas, keletas kitų gerbėjų, bet šiuo metu ji renkasi pati save. Jai gera būti vienai. Žvilgsnis – tiesus, eisena – tvirta, o ant kaktos šviečianti dėmė primena žvaigždę, ryškiai spindinčią ir be aplodismentų.
Ji gerbia Merkį, palaiko Kakavą, žino savo vertę ir savo vietą. Jos grožis – ne parodai. Lakaja – labiau dziudo meistrė nei podiumo karalienė. Žmogus jai reikalingas tiek, kiek reikia, kad paglostytų, pakasytų nepasiekiamą vietelę ar patrauktų dilgėlę iš kelio. O kai to pakanka – ji tiesiog nueina. Na o myli ji tyliai, išdidžiai ir be teatrališkumo.
Lakaja išmoko viską priimti taip, kaip yra. Balos, liūnai, miglos, prarasti regėjimo kampai – visa tai tik dalis jos kelio. Ji žino, kad grožis ir stiprybė yra ne išorė, o tai, kaip stoviniuoji vidury laukų, pakeli galvą ir moki džiaugtis buvimu.
Kai sutinki Lakają, norom nenorom imi niūniuoti: „Ar tu ją matei, ar tu ją matei – ji gražesnė nei tu man sakei“. O paskui nejučia pagalvoji: gal tas grožis, apie kurį dainuojama, iš tiesų yra drąsa būti savimi?