LOKI. JO ŽMOGUS – JO PASAULIO PRADŽIA

Loki jo žmogus aptiko Italijos ūkininko tvarte. Tiesa, „tvartas“ – per skambus žodis vietai, kurioje daugiau mėšlo nei oro. Loki buvo įspraustas į mažesnį už jo šešėlį gardą, kuriame negalėjo nei atsigulti, nei žengti žingsnio. Negana to, pririštas grandine, kad galėtų pasiekti vienintelį didelį tame garde daiktą – lovį, pilną augimą skatinančių pašarų. Loki buvo auginamas mėsai. Tą dieną jam pasisekė – jo žmogus išpirko jį iš tos nelaimės, ir taip nutrūko gyvybę alinanti grandinė – tiesiogine ir perkeltine prasme.
Vos patekęs į naujus namus, Loki iškart įrodė, kad jo galva – ne pjuvenų prikimšta. Būdamas vos dvejų su puse, jis jau gebėjo atidaryti bet kokį dangtį, atrišti virves ir išleisti draugus pasivaikščioti. Tiesa, dažniausiai be leidimo. Jei kieme kažkas ne vietoje – devyniasdešimt devynių procentų tikimybė, kad kaltas Loki. Vieno procento – kad jis tiesiog dar nespėjo.
Vis dėlto yra vienas būdas jį pažaboti – maistas. Dėl gardaus kąsnio Loki pasirengęs parduoti visus pasaulio arklius, mamą ir močiutę, o ir savo inkstus nedvejodamas paaukotų.
Šis jaunuolis – ne šiaip nutrūktgalvis. Jis klausosi, mąsto ir mokosi. Kantrus kaip budistas, protingas kaip detektyvas, ir jei tik duotum skanėstą – sugebėtų padaryti špagatą ar atlikti saulės pasveikinimą.
Bandoje Loki – tylus, bet nepamainomas. Jis niekada nesiverš į priekį, bet jo buvimas jaučiamas visur. Tai ramus vyrukas, kuris mažai kalba, bet kai prabyla, kiti nutyla. Vienumoje ar su žmogumi, kuriuo pasitiki, Loki atsiveria visu savo švelnumu ir šviesa. Tuomet pajunti, kad žiūri į iš tiesų nuovokią ir supratingą sielą.
Tiesa, ir šis „filosofas“ turi silpnų vietų. Skrendantis pro nosį drugelis jam atrodo kaip drakonas, bet po sekundės Loki jau analizuoja – „pulti ar bėgti?“. Dažniausiai pasirenka trečią variantą – pakentėti ir įsitikinti, ar verta jaudintis.
Jo sveikata – dar vienas kantrybės išbandymas: tirpstantis žandikaulio kaulas keltų neviltį daug kam, bet Loki kenčia tyliai, išdidžiai ir oriai. Jis žino – gyvenime viskas praeina, net sunkiausi dalykai.
Jeigu Loki būtų žmogus – tikriausiai būtų toks taksi vairuotojas, kuris ramiai laukia pusvalandį vėluojančio kliento, o paskui dar palinki „geros dienos“ ir pasiūlo kramtomos gumos.
Loki – ne iš tų, kurie traukia akį, bet iš tų, kurie lieka širdy. Mat kai arklys sutinka savo žmogų – pasaulis abiem pasikeičia visam laikui. Galbūt būtent todėl verta tikėti: kiekvieno iš mūsų kažkur laukia tas, kuris ne tik išgelbės, bet ir įžvelgs, koks esi iš tikrųjų.