ŠIRMANTAS. GYVENIMAS PRASIDEDA IŠ NAUJO

Kai pirmą kartą pamatėme Širmantą, jis stovėjo sustingęs kaip akmuo. Širmis, kurio žvilgsnyje – daugiau klaustukų nei taškų. Jo vardas išduoda spalvą, bet ne istoriją — jos mums papasakoti negali. Tik randai po kailiu išduoda, kad Širmanto gyvenimas nebuvo rožėmis klotas… Žinoma tik tiek: kažkur ir kažkam jis buvo nereikalingas, o tada viena moteris pasakė „ne“. Taip Širmanto gyvenimas prasidėjo iš naujo.
Prieš atvykdamas pas mus, jis gavo progą pagyventi naujuose namuose, kur pirmą kartą išmoko, kad žmogus nebūtinai reiškia skausmą, bet tik čia, Slėnyje, kur vėjas skelbia laisvę, žolę žada sotų gyvenimą, o kanopų ritmas – kompaniją, Širmantas atsipalaidavo ir suprato, kad jo geriausios dienos – dar tik priešaky.
Veterinarijos gydytojai jo kūne rado viską, ką gali palikti gyvenimas be krislelio švelnumo – nuovargį, randus, praeitį menančias problemas, bet jis gyvena. Ir ne taip svarbu, kiek liko dienų, svarbu, kokio jos bus skonio ir kuo kvepės.
Pirmosiomis dienomis Slėnyje Širmantas bijojo išeiti iš gardo. Plytelės jam atrodė lyg bedugnė, žmogus – kaip mįslė. Širmantui reikėjo laiko suprasti, kad čia rankos ne spaudžia, o tik švelniai laiko delną. Tada jis atsileido: žvilgnis sušilo, judesiai išlaisvėjo, o iš po pilko kailio išlindo tikroji savastis – švelniai išdidus, tyliai juokingas, truputį suktas kaimo bernas.
Bandoje Širmantas moka dingti iš akių – ne iš baimės, o iš supratimo, jog kartais būti ramiam – geriausias sprendimas. Visiškai kitoks jis savo aptvare. Jeigu atsidursi per arti, gali būti, kad širmis tyliai paliks savo „autografą“ – vienu švelniu įgnybimu. Ne iš pykčio, o tiesiog taip, kaip arkliai sako: „Ei, aš irgi čia“.
Dabar jis turi viską, apie ką tik gali svajoti arklys – erdvę, maisto tiek, kad net nuobodu, ir, svarbiausia, savo žmogų. Tą, kuris nevaro, nebaudžia, tiesiog būna šalia.
Širmanto buvimas Slėnyje primena paprastą tiesą: kartais antra proga nėra dovana. Tai atlygis už tai, kad išdrįsai visai neprarasti vilties.