VĖJO ŠIRDIES KARALIENĖ LORDA

Lordos atsiradimo Slėnyje istorija – paprasta ir banali, tokių mes išgirstame ne vieną ir ne dvi. „Turime kumelę, seną ir niekam nereikalingą. Myliu ir mėsai parduoti nenoriu, bet teks, jei nepaimsite“. Sena, bet „labai mylima“ kumelė, pasirodo, besanti šluba, galimai nuo pančiojimo, apleistomis kanopomis, nutukusi, turinti kvėpavimo takų sutrikimų. Be to, Lorda yra agresyviai nusiteikusi žmogaus atžvilgiu – glaudžia ausis, žvygauja, mėgina kandžiotis. Ypač nemėgsta, kai kas bando paliesti snukį. Gal ir spardytis Lorda mėgintų, bet negali, nes skauda kojas. Tad, galima sakyti, mums pasisekė. Žinoma, tai sakome su ironija.
O be ironijos galime pasakyti, kad kam pasisekė, tai Vėjui. Mat nelengvas Lordos charakteris visai nesutrukdė Vėjui ją „įsimylėti“ nuo ausų iki uodegos. Ir, o tai gražiausia ir svarbiausia – dabar Vėjas be galo nori gyventi. Su Lorda. Tad ir gyvena – Vėjas ir Lorda kartu su Dieduliu ir Bite. Ir spėkit, kas visai ketveriukei vadovauja?
Dar Lorda suprato, kad iš žmogaus gali gauti pakasukų ir išmoko jų kaulinti. Tik ateina jų visa išsišiepusi ir nuleidusi ausis, lyg būtų pikčiausias žvėris. Kas šitos maskuotės neišsigąsta, sutinka be galo drąsią ir protingą, karališko charakterio kumelę, matyt, per visą gyvenimą nepatyrusią švelnumo… Tikriausiai ji visą gyvenimą ir liks tokia truputį gąsdinanti žmones, bet labai norinti ir siekianti ryšio. Taip norisi tikėti, kad tas ryšys gali atsirasti, kad jis egzistuoja, tik reikia padrąsinimo jį užmegzti.