RAGANAITĖ ELA

Jei Slėnis turėtų savo pasakų knygą, vienas pirmųjų puslapių būtų skirtas jai – raganaitei Elai. Mažytė, apvali, ryžo žvilgsnio ir ne tokia jau nekalta. „Vienas nuostabiausių padarų, kada nors atsidūrusių Slėnyje“, – sako Slėnio vadovė Olga. Pažinę ją bent kelias minutes, linktelime – visiška tiesa.
Elos kelias į Slėnį buvo kaip iš tų pasakojimų, kuriuos paprastai pradedame žodžiais „kažkur, kažkada“. Kažkur ji buvo veista, kažkam parduota, paskui kažkas pasikeitė – ir štai, vieną dieną ji atsirado rankose žmogaus, kuris greitai suprato: ši poniukė – ne švelni pasivaikščiojimų palydovė, o kieto charakterio uraganaitė.
Ela nusprendė, kad žmonių asmeninė erdvė – mitas, rankos – graužtukai, kišenės – lobynas, o užtrauktukai – įdomiausias pasaulio išradimas, kurį būtinai reikia atsegti, net jei ten nieko nėra. Žodžiu, maža keturkojė anarchistė pūkuotu snukiu.
Taip Ela atkeliavo į Slėnį – ne iš reikalo, o dėl likimo užgaidos. Ir ką gi – visus čia ji apsuko aplink mažą savo kanopą. Ji labai protinga ir žaibiškai mokosi: jei tik mato prasmę ar naudą, kitaip – ačiū, ne, ji užsiėmusi. Tokio stipraus charakterio, kad kai kada atrodo, jog Slėnis sukas aplink ją, o ne atvirkščiai.
Olga sako, kad kiekvieną rytą atsikėlusi pirmiausia pagalvoja: „Kaip gi šiandien laikosi mūsų Ela?“, ir vos sulaiko šypseną, nes žino – laikosi, ir dar kaip.
Tiesa, net ir stipriausi turi savo silpnybių. Elai gamta pakišo koją – tiesiogine ir perkeltine prasme. Dėl genetinių keistenybių jos žandikaulis – lyg iš kitos pasakos: viršutinis trumpesnis už apatinį, todėl kramtymas ne visada lengvas. Dantukai dyla nelygiai, o šienmaišis jai – kaip loginis galvosūkis. Be to, mūsų raganaitė dar kovoja su laminitu.
Tik ar tai ją sustabdo? Ne. Ela vis tiek žygiuoja pirmyn – gal ne visada kanopomis pataiko į ritmą, bet visada su ta pačia raganaitiška šypsena. O mes čia, Slėnyje, ją mylime už viską – drąsą, gudrumą ir tą laukinę kibirkštį, kurios niekas negali užgesinti.