TEKILA. LEMTINGI SUSITIKIMAI

Ar kada jautėtės lyg jūsų gyvenimas nepriklausytų nuo jūsų valios ar norų? Lyg kas iš aukščiau kaip marionetę tampytų už virvučių, o jūs būtumėte bėjegiai tai pakeisti? Taip turėjo jaustis Tekila, kurios gyvenimą už virvučių tampė žmonės. Iki kol ji atkeliavo į Arklių slėnį.
Pirmas mūsų susitikimas su šia kumele įvyko prieš daugelį metų. Ji buvo nepamirštama: grakšti, švelni, tyli. Kumelė, kurios vidiniam švytėjimui nereikėjo jokios išorinės raiškos. Jos žvilgsnyje buvo ir išdidumo, ir liūdesio, tarsi ji jau būtų mačiusi per daug.
Deja, su grožiu koja kojon keliavo skausmas: laminitas, sąnarių uždegimai, lėtinis nuovargis. Tuomet, kai ji dar gyveno pas savo jauną šeimininkę, buvo padaryta viskas, kad jai būtų lengviau. Mergina ją mylėjo, bet gyvenimas – kaip dažnai nutinka – pasisuko kitaip. Atsirado būtinybė ieškoti Tekilai naujų namų. Tam, kad ji galėtų gyventi be skausmo ir arkliui tenkančių pareigų, kurių jos kūnas jau nebegalėjo ištverti…
Paieškos nebuvo lengvos. Reikėjo įtikinėti, aiškinti, prašyti. Galiausiai Tekila rado vietą, kur galėjo ilsėtis. Rado namus. Deja, ir vėl, tarsi truktelėjus nematomai virvutei ir pasikeitus aplinkybėms, vėl teko ieškoti naujų namų, net jei Tekilos širdis to visai netroško.
Kai žinia apie Tekilos klajones pasiekė Slėnį, sprendimas buvo labai aiškus ir priimtas akimirksniu: šįkart ji keliaus čia. Ir liks iki dienų pabaigos, nes Slėnyje arklys niekada nebūna „per senas“, „nebereikalingas“ ar „netinkamas“. Čia kiekvienas, net labai pavargęs arklys dar gali gyventi pilna širdimi.
Dabar Tekila – Slėnio dalis. Ji nebėra tik paprasta kumelė. Ji – istorija, kuri dar tęsiasi. Kiekvieną rytą ji pradeda lėtai žingsniuodama į pievą. Kiekvieną vakarą, kai saulė leidžiasi, o ore tvyro ramybė – tyliai stovėdama prie aptvaro. Čia niekas iš jos nieko nebereikalauja, tik leidžia būti, kvėpuoti, žvelgti į pasaulį pasitikinčiu žvilgsniu, nes niekas nebetampo tavęs už virvučių. Slėnis – vieta, kur net skausmas įgija prasmę, o senatvė suspindi išminties šviesa.
Kai ji taip stovi nuleidusi galvą, atrodo, kad pati žemė po jos kojomis kužda: „Pagaliau tu namie“.