KIEKVIENA UPĖ TURI SAVO ISTORIJĄ

Apie Upę išgirdome vieną pilką pavasario rytą. Žinutė buvo trumpa, bet smogė tiesiai į širdį: „Gimė kumeliukė, per anksti, viena tvarte“. Ir viskas. Nei mamos, nei plano, nei logikos. Tik mažas gyvas sutvėrimas, kuris, matyt, nusprendė, kad laukimas nėra jos stiprioji pusė.
Nebuvo laiko aiškintis, kas, kur ir kodėl. Kai gyvenimas prašo pagalbos, ne rašai ataskaitą – važiuoji. Taip prasidėjo Upės istorija.
Pirmas stebuklas – viena moteris, kuriai „ramiai žiūrėti“ nėra gyvenimo būdas. Ji slapta nešė mišinius, šildė, šnekino, o paskui tiesiog išvežė mažylę į Stambiųjų gyvūnų klinikas. Kartais gerumas neabejoja – tiesiog veikia.
Klinikose Upė gavo savo pirmą komandą – veterinarijos gydytojus, kurie ją pamilo ir rūpinosi daug labiau nei formaliai priklausė. Bandė surasti jai maitinančią kumelę, bet visos kandidatės, pasirodo, turėjo savo nuomonę. Vienos žiūrėjo kaip į ateivį, kitos bandė ją auklėti, o mažylė buvo tiesiog per silpna ir per anksti išvydusi šį pasaulį, kad ginčytųsi.
Tada nusprendėme: gana eksperimentų, Slėnis ją priims. Čia bus pieno, šilumos, kompanijos, o svarbiausia – jokio streso.
Tada jūs visi įsijungėte į šią istoriją: aukojote, rašėte, siuntėte linkėjimus ir net keletą humoro dozių, kad palaikytumėte. Jūsų dėka atsirado mišinių trims mėnesiams, papildų, šiltas namelis ir nauja levada.

Pirmoji naktis buvo įtempta. Upė nerimo, mes nerimavome kartu. O ryte – triumfas. Ji atsistojo, pavaikščiojo, o po kelių minučių jau lakstė taip, tarsi vakar būtų gimusi ne tvarte, o Formulės-1 garaže.
O tada atsirado Tudži – kumelė liūdnomis akimis, netekusi savo mažylio. Mes tyliai tikėjomės: gal šįkart pavyks. Tudži pažvelgė, pauostė, pauostė dar kartą – ir liko. Nuo to vakaro Upė turi savo mamą. Gal ne pieno, bet ne mažiau tikrą.
Štai tokia ta Upė. Gimusi per anksti, bet atėjusi laiku. Maža, bet užsispyrusi, tikra upė – jei reikia, prasigraužia kelią per akmenis.
Ši istorija, kaip ir visos Slėnio istorijos, – ne apie liūdesį. Ji apie tai, kad net kai pasaulis griūva, iš kažkur vis tiek atsiranda viena Tudži, kuri pasako: „Gerai, mažyle, nuo šiol aš – tavo mama.“