NARVE SU VIŠTOMIS LAIKYTA NINA

Susipažinkite – Nina. Vardas, atsiradęs tada, kai pamatėme ją stovinčią standartinėje, arkliams pervežti skirtoje priekaboje. Vaizdas buvo toks: priekaba atrodė tiesiog milžiniška, o Nina – tokia maža, kad pirmas į galvas atėjęs žodis buvo itališkas – Piccolina, reiškiantis mažylę. Tačiau poniukė buvo dar mažesnė už mažą, tad ir gavo vardą, Italijoje vartojamą tokiems mieliesniems už mieliausius mažyliams pavadinti, – Nina.
Ninai – maždaug aštuoneri. Jos istorija – tipiška: nupirkta anūkams, kai patirties rūpintis tokiu gyvūnu – nulis, supratimo – nulis, o priežiūra – „kaip senoliai darydavo“. Pasekmės – sunkus lėtinis laminitas, deformuotos girnelės, galimai melanomos pažeista uodega. Gyvenimas aptvare su vištomis. VIŠTOMIS. Vienatvė. Galiausiai – sprendimas atiduoti.
Mergina, kuri pagal skelbimą ją pasiėmė, iškart iškvietė kalvį. Šis, vos pamatęs situaciją, griebėsi už galvos ir rekomendavo kuo skubiau kreiptis į veterinarus arba prašyti mūsų pagalbos. Taip Nina atsidūrė Slėnyje.
Vos paeinanti, susigūžusi, bijanti žmonių, nežinanti, kaip elgtis su gentainiais. Tą pačią dieną buvo seduota ir paguldyta – tik taip buvo įmanoma bent minimaliai sutvarkyti kanopas. Tačiau labiausiai nustebino jos elgesys šalia kitų arklių: visiška sustingusi tyla, tarsi apsimetant, kad nieko aplink nėra.
Padaryti rentgeno tyrimai parodė, kad abiejų galinių kanopų kaulų belikę 30 procentų, kita dalis ištirpusi. Kad ji galėtų gyventi kaip įmanoma komfortiškiau, jai būtini terapeutiniai batukai. Iš uodegos darinių buvo paimta biopsija ir laukiame atsakymų, nuo kurių priklausys tolimesnis gydymas – operacija arba medikamentinis gydymas.
Ninos atveju būtina ne tik užtikrinti fizinį komfortą, bet ir labai atsargiai pasirūpinti psichologiniu saugumu. Parinkti tinkamą porą tokiam arkliui – atsakinga ir svarbi užduotis. Reikalingas partneris, kuris nebūtų nei agresyvus, nei dominuojantis, bet tuo pačiu mokėtų parodyti aplinką, struktūrą ir tvarką, gerbdamas ribas.
Taip Ninos gyvenime atsirado Guziukas, o Guziuko gyvenime – Nina. Guziukas paprastai – gan aršus, visur pirmas, viską „komentuoja“, net ir turėdamas fizinių negalių. Tačiau pamatęs Niną jis priėjo tyliai, švelniai palietė nosimi jos petį, ir abu ramiai, nuleidę galvas, nuėjo rupšnoti.
Per artimiausias kelias dienas Guziukas lyg šešėlis lydėjo Niną po teritoriją, parodė, kur vanduo, druska, šienas, kur galima nukniaukti žolės lapelį iš po elektrinio piemens. Kai priartėdavo Valentinas, Guziukas atsakingai stebėjo, kad pažintis būtų švelni, be streso.
Kadangi dabartinis namelis trims per mažas, nedelsiant pradėjome statyti du papildomus kambarėlius. Kiekvieną – su langeliu, kad visi trys galėtų matytis, o panorėjus – ir pasiglaustyti. Kiekvieną vakarą Guziukas palydi Niną į jos kambarėlį, įsitikina, kad ji jau viduje, tada pats nueina į savąjį ir, iškišęs galvą pro langą, lieka ten visam poilsio laikui.
Atrodo, kad Guziuko siela visą laiką kažko laukė – nerimavo, maištavo, bet giliai viduje ieškojo savo antrosios pusės. Ir ta pusė, regis, yra Nina. Jie susiliejo. Užpildė vienas kito tuštumą.
Kas bus toliau – nežinia. Problemų daug, jos rimtos. Kiek laiko likimas jiems lems būti kartu, žino tik jis vienas. O mes puikiai žinome – svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Ir padarysime viską, kad šios mažos, trapios, bet labai gražios poros gyvenimas būtų kuo ramesnis, švelnesnis ir šviesesnis.