JEI MYLI – PALEISK“: MERKIO ISTORIJA

Dauguma esame girdėję frazę „jei myli – paleisk“, bet kiek iš mūsų nuoširdžiai gali sakyti, kad iki galo supranta jos prasmę? Mes manome, kad supratome, o tai padaryti padėjo istorija, kuria norime su jumis pasidalinti.
Atvykę į Slėnį pirmą kartą, visada išgirstate pasakojimą apie arklius, jų asmenybes, charakterio savybes ir tai, kad visų jų vadas yra Merkys – nedidelis, bet be galo tvirtas, stipriausias bandos eržilas, vedlys, budrumo neprarandantis strategas, niekam nenusilei džiantis kovotojas už savo vietą po saule. Merkio autoritetu Slėnyje niekas neabejoja. „Tai kuris? Kur jis?“ – visada kyla klausimas. Jei būtumėte atvykę prieš pusantrų metų, reiktų mostelėti ranka į tolį – ten kažkur pačiame bandos pakraštyje, atokiai nuo žmonių ganosi nedidelis juodbėris arklys, iš pažiūros nekreipiantis jokio dėmesio į žmogų, bet jo kūno pozicija išduoda – kreipia, dar ir kaip, ir jei artinsiesi, Merkys tuoj pat reaguos – tols ir jis. O atvykę dabar, jei jums nusišypsos laimė, galėsite ne tik pasigrožėti jo subtilia natūra ir spalvomis, bet ir jį paglostyti. Tai kas gi Merkiui nutiko, iš kur toks pokytis?
Kai Merkys pateko į Slėnio vadovės Olgos rankas, buvo taip gyvenimo mėtytas ir vėtytas, kad apie jį net sklido gandai: pasak paskutinio šeimininko, jis buvęs agresyvus, nenormalios psichikos arklys, tikras demonas, su kuriuo niekas negalėjo susitvarkyti, kažkam sulaužęs šonkaulius ir neprisileidžiantis žmonių. Merkys ėjo per rankas, o ką tos rankos jam padarė, galima tik spėti iš jo kūną nusėjusių randų. Su tokia reputacija atkelia
vo Merkys pas Olga į kiemą, o ši, įriedėjus į kiemą priekabai, atsargiai akimis ieškojo didžiulio „monstro“, keliančio visiems aplinkui siaubą. O išvydo nedidelį, smulkų, purviną, susivėlusį ir be galo išsigandusį arklį, visiškai palaužtą ir paniškai bijantį žmogaus – taip, kad pamatęs rankose kantarą lipdavo sienomis. Merkio santykį su žmonėmis puikiai apibūdina vienintelė frazė: „Man gerai, kai tu toli“.
Merkį reikėjo prijaukinti – tam, kad galėtų gyventi bandoje ir nekelti grėsmės aplink iniams. Tai tapo Olgai išbandymų kupinu laikotarpiu. Ji išbandė visus įmanomus metodus, išnaudojo visą savo žinių bagažą, bet rezultato nepasiekė: kiekvienas teigimas pokytis anuliuodavosi, kai kitą dieną Merkys, ką tik padaręs žingsnelį link kontakto su žmogumi, vėl laikydavosi didžiulio atstumo ir bėgdavo vos prie jo priartėjus. Suprantama, tokie amerikietiški kalneliai privedė prie nusivylimo laikotarpio, o nusivylimas paskatino Olgą priimti be galo sunku sprendimą – pripažinti, kad čia nebepadeda jokios žinios, kad ji ne sugeba pakeisti Merkio elgesio ir... suteikti jam laisvę. Pripažinti, kad nors iš didžiulės meilės, pagarbos ir rūpesčio, bet ji siekė savo tikslų, kurie visiškai nesutapo su Merkio, ir kėlė jam reikalavimus, kurių jis negali įgyvendinti. Paleisti jį gyventi savo gyvenimą – tokį, koks Merkiui šiuo metu atrodo saugiausias.
Metus Merkys buvo paliktas gyventi savo gyvenimą pats ir neturėjo kontakto su žmonėmis – jokio, net akių. Galbūt visiškoje ramybėje, gairinamas Slėnio vėjų ir jaus damasis saugus, gydėsi žmonių paliktas žaizdas, kol kartą... Kartą įvyko mažas stebuklas: be to, kad pamažu Merkio laikomas atstumas nuo žmonių vis mažėjo, vieną kartą jis ne tik
leidosi sugirdomas vaistų ir paglostomas, bet ir nusekė Olgai iš paskos. Šis momentas buvo lemiamas: kai arklys leidžiasi glostomas, nesitraukia ir pats seka iš paskos, tai yra didžiausio pasitikėjimo momentas. Akimirka, kai jis jaučiasi saugus, net būdamas kartu su žmogumi.
„Kai myli, turi paleisti. Paleisti tikrąja šio žodžio prasme,“ – sako Olga. Tada įvyksta stebuklai.