ŠEŠĖLĖS TRANSFORMACIJA

Arklių slėnis – tai vieta, kurioje nuolatos vyksta mažesni ar didesni stebuklai. Ar mes čia praktikuojame magiją, galite paklausti? Ne, tik meilę ir rūpestį, kurie ir kuria minė tus stebuklus, o juos sudaro įvykę pokyčiai, arba transformacijos. Tiesa, vienos jų įvyksta per trumpesnį laikotarpį ir būna labai akivaizdžios, kitoms prireikia laiko ir subtilumo. Vieną tokių transformacijų patyrė mūsų poniukė Šešėlė. Tiksliau, net dvi. Šešėlė tokį vardą Arklių slėnyje gavo dėl to, kad pasižymėjo viena savybe – buvo be galo ištikima bandos vadui Merkiui, neatsiliko nuo jo nė per žingsnį. Merkys jai buvo visas pasaulis. Tačiau laikas ėjo, Šešėlė drąsėjo, savarankiškėjo ir pamažu ji transfor mavosi į mažą raganiūkštę, kuri jau nebebuvo tokia besąlygiškai ištikima Merkiui, galėjo kartais nuklysti ir „į šal“į, bet neatsiejamai priklausė stipriausiam bandos branduoliui. Ji nepasižymėjo ypatingu meilumu ir jei nenorėdavo, kad šalia būtų arklys ar žmogus, neprisileidavo jų nė iš tolo. Tokia jos transformacija puikiai pademonstravo, kad šešėliai irgi turi savo valią ir jėgą.
Taip buvo iki… praėjusios vasaros, kai Šešėlė nei šio, nei iš to iš raganiūkštės, kuri galėjo kandžiotis ir spardytis, nenorėjo jokių glamonių ir laikėsi saugaus atstumo nuo žmonių, pasidarė lipšni sekiotoja iš paskos ir itin aktyvi pakasukų kaulintoja.
Ar mes ką nors padarėme, kad tai įvyktų? Ne. O tiksliau sakant – tiesiog palikome Šešėlę būti savimi. Nelindome su glamonėmis, nesistengėme nei perauklėti, nei įtikti. Šis pokytis įvyko natūraliai, ir vienintelė jo sąlyga – komfortas. Šešėlė turėjo visomis pras mėmis pasijusti komfortiškai, kad pagaliau suprastų – ji yra saugi ir gali prisileisti žmogų arti, o šis santykis netgi gali būti malonus. Šiam pokyčiui įvykti prireikė ketverių metų…