ŽAIDIMŲ DIENA ARKLIŲ SLĖNYJE

Žiema. Tikra, spindinti šerkšnu ir alsuojanti paslaptimi. Iš pat ankstyvo ryto siaučia pūga, sniego gūsiai dūksta kaip pašėlę. Arklių Slėnio gyventojai, tykūs ir ramūs, įprastai leidžia savo rytmetį. Ir štai – pūga liaujasi, gamta rimsta ir pro debesų kraštą pasirodo saulė, – visagalė saulė, dovanojanti šviesą ir energiją. Sunku pasakyti, ar tas dangaus kūnas taip išjudino ir suaktyvino arklių bandą, bet tai jau istorija. Ją ir papasakosime.
Keturkojai suaktyvėja, pasigirsta šurmulys. Kas tai? Ogi štai triukšmo iniciatoriai – bandos jaunuoliai Grikis, Kapučinas, Snaigis ir Loki – kaip keturi muškietininkai atsiskiria nuo bandos ir kiek nusileidę nuo kalniuko pradeda savo arkliškas, tiksliau pasakius, netgi eržiliškas žaidynes. Kaip tikri nutrūktgalviai jie pradeda šėlioti, dūkti, stumdytis ir tiesiog šėlti. Vaizdas įkvepiantis ir užburiantis. Šį šėlsmą jie išgyvena tik keturiese, bet jis toks įtraukiantis, kad visą tai stebinti bandos tylenė jaunuolė Afrika neatlaiko. Ji taip pat keliauja pas juos, norėdama prisijungti. Deja, pasirodo, mergaitės šiame žaidime nepageidaujamos. Grikis, Kapučinas, Snaigis ir Loki neįsileidžia žaisti norinčios Afrikos. Tai rodo jų kūno kalba: nuleistos ausys, stipresni pasikandžiojimai, o ir visa jų esybė akivaizdžiai byloja – „eik iš čia, čia mūsų žaidimas, čia mūsų kiemas“.
Gerokai įsižeidusi Afrika nutipena iki bandos, bet taip lengvai nepasiduoda, savo nusivylimu ji bando dalintis su bandos vedančiąja kumele Kakava, tarsi mėgindama rasti sąjungininkų. „Teta“ Kakava taip pat nepaguodžia Afrikos, ji tiesiog nori būti savo erdvėje, įprastai ir be žaidimų. Tuomet Afrika griebiasi paskutinio šiaudo – keliauja pas Bardo, vyriausiąjį bandos išminčių, tarsi anūkė keliautų pas senelį. „Anūkėlė“ Afrika visais įmanomais ir neįmanomais būdais mėgina priversti Bardo įsijungti į jos žaidimą, ji nori šėlti: kiša galvą jam pro kojas, glaustosi, stumdosi. Senolis Bardo kantriai bando atlaikyti Afrikos žaidimų norą, laikas nuo laiko ją atstumdamas bei pakramsnodamas gardaus šienelio.
O tuo metu žaidimų zonoje paaugliai siautėja, žaidimas įgauna pagreitį, kol Grikis kiek perlenkia lazdą ir įkanda Snaigiui. Šis atsitraukia, o įsisiautėjęs Grikis tuomet tęsia žaidimus su Loki. Snaigiui toks vaizdas nepatinka, jis, pavydo pagautas, kaip viesulas įsiveržia tarp dviejų įsisiautėjusių gentainių ir tarsi kėglius juos atmuša vienas nuo kito. Paaugliai pamažu rimsta. Kaip ir Afrika. Į bandą grįžta ramybė. Diena tęsiasi.
Ši istorija dar kartą patvirtina, kad bandoje, kaip ir kiekvienoje šeimoje, vyksta vaikystės, paauglystės ir senatvės susidūrimai. Vyksta pamokos, ir kiekvieną dieną jos vis kitokios. Svarbiausia, kad kiekvienas bandos gyventojas turi savo vietą ir vaidmenį – senelio, tetos ar anūkės, – ir visi jaučiasi laisvi, ramūs bei orūs. Šeima – tvirta, arkliška.