SLĖNIO „BEPROTĖ“ AFRIKA

Afrika pas mus – nuo pirmųjų savo gyvenimo mėnesių, jau 12 metų. Juoda kaip kava, su „afro“ cheminiu vietoje karčių, dėl to ir gavo tokią pravardę. Pravardė prilipo taip, kad tapo vardu ir dabar niekas net nepagalvotų jos vadinti kitaip.
Nuo pirmųjų dienų buvo aišku: Afrika nebus eilinė kumelė. Ji gimė su Voblerio sindromu. Ką tai reiškia? Įsivaizduokite, kad smegenys siunčia komandą kojoms, bet visa tai vyksta sugedusio telefono principu: smegenys liepia: „Kaire, ženk į priekį“, bet kojai ateina kažkas panašaus į „K… pr… į…“. O tada jau koja daro, kaip jai išeina. Rezultatas: Afrikos judesiai tokie, kad žiūrint atrodo, lyg kas būtų sujungęs du skirtingus arklius į vieną kūną ir liepęs jiems bėgti. Viena koja sako „važiuojam“, kita – „ne, aš noriu pasižiūrėti į sesę“. Ir abi kojos tai daro tuo pačiu metu...
Dar įdomiau, kai Afrika žiovauja. Atrodo, kad jos smegenys pamiršta pasakyti apatinei lūpai, kad ši galėtų laikytis kaip padori lūpa. Rezultatas – lūpa išsižioja, svyra bet kur, ir negali suprasti, ar ji dabar ruošiasi miegoti, ar tau duoti rimtą „gyvenimo patarimą“.
Ji turėjo būti stambinta žemaitukė, bet vietoj „stambinta“ gavosi „labai sunkinta“. Gabaritai – įspūdingi, galva – tokia, kad pirmą kartą pamačius galima pagalvoti: „čia turbūt gamybos klaida“. Didžiulėje galvoje įsodintos mažos akutės daro ją visiškai nepakartojama.
Su protu irgi taip – jis veikia pagal savas taisykles. Vieną dieną ta pati tvora yra sena gera tvora, prie kurios ji glaudėsi septynerius metus, o kitą – naujas, pavojingas ateivis iš kosmoso. Ir tada smegenys nusprendžia: „Nėra čia ką galvoti, bėk“. Ir ji bėga. Lėtai, kreivai, bet bėga.
Bandoje vieni jos vengia, kiti toleruoja, treti priima kaip amžinai mažą sesę. O mes – rūpinamės. Kartais tai reikalauja plieninių nervų ir angeliškos kantrybės, bet Afrika yra mūsų, ir mes ją mylime. Nes ji yra mūsų „beprotė“. O galiausiai – juk kiekvienas iš mūsų esame savaip šiek tiek „bepročiai“.