VALĖ – MINIATIŪRINIS SLĖNIO NAPOLEONAS

Kadaise Valentinas buvo vienintelis Slėnio asilas. Dabar gi asilų Slėnyje gerokai daugiau, bet nuo to Valentino žvaigždė nenustojo ryškiau šviesti: šis Slėnio „personažas“ gyvena nepaprastą gyvenimą, vertą atskiro pasakojimo.
Valė, kaip jis vadinamas „kiemo draugų“, yra miniatiūrinis asilas su dramblio dydžio ego. Gyvenime mėtytas ir vėtytas beigi buvęs ne tik Slėnio žvaigžde: savo „karjerą“ pradėjęs kaip Pavilnio jaunųjų gamtininkų centro „eksponatas“, vežiotas net į Bernardinų vienuolyną, vėliau atsidūręs reklamoje, kurios šūkis buvo „Nebūk kaip asilas“. Ką Valė veikė vienuolyne – nesame tikri, o štai reklamos srityje įsivėlė į tokį skandalą, kad reklama dingo, o Valė liko garsesnis nei juo pasinaudojusi kompanija.
Kai esi tokio masto žvaigždė, duris atidarinėji kojomis. Taip Valė ir atkeliavo į Slėnį – su trenksmu. Ne vieną trakėną išvertė iš kojų, poniukes užvaikė iki isterikos, o Penktą Koją pakerėjo taip, kad jos tuometinis partneris, jaunas drūtas kaimo arklys Širmantas, beveik į psichozę nugrimzdo.
Nepraėjo be pėdsakų ir Valės bendravimas su žmonėmis. Kadangi visas Slėnis – Valei po kojų, kartą jis nusprendė, kad savanorių namelis – irgi jo. Įėjo visiškai nekviestas ir paliko tokias šlapimo balas, kad jose galėjo varlytės kurkti iki ryto… Įrankių dėžės buvo išverstos lyg po šerno antpuolio, garažo durų rankenos nugraužtos taip, tarsi tai būtų buvę nauji kramtalai dantims. Kartą netgi bandė dramatiškai pulti po keturračio ratais – matyt, reklamos žvaigždei tadien pritrūko dramos…
Ne vienas savanoris dėl jo gavo širdies priepuolių ir priepuoliukų, bet Valė vis tiek sugebėjo išsireikalavo VIP statusą: atskirą namelį su levadomis ir specialų priėjimą prie namo, nes užtekdavo tik priėjus palaižyti namo langą – ir morkos gabalėlis krisdavo tiesiai į nasrus.
Slėnyje Valė gyvena kaip tikras ponas: kasdien – apartamentų tvarkymas, vandens keitimas, šieno nešiojimas. O ką jis pats? Lengvabūdiškai baksnoja savanorių užpakalius nosimi: „Judėk greičiau, žmogau, laikas – morka.“ Ir, žinoma, kiekvieną kartą morka jam atitenka. Juk kai myli miniatiūrinį asilą, negaila nei laiko, nei jėgų, kad tik jam vieninteliam būtų gerai. Ir tada supranti – mažiausias Slėnio gyventojas tapo tikru Slėnio Napoleonu.