BAGIS – NUKARŪNUOTAS SLĖNIO „MOROZAS“

Bagis Slėnyje atsirado visiškai neplanuotai: ne tik kad „netyčia“, jis buvo pats tikriausias nelegalas. Kai į Slėnį atvyko jo mama Margutė, praminėme ją Bombonke dėl apvalių formų, tačiau apvalių formų būta ne be priežasties – pasirodo, Bombonkė buvo ne šiap sau, o su „įdaru“.
Neilgai trukus pasaulį išvydęs „įdaras“ – juodas kaip šokoladas ilgaausis – gavo Bagio vardą, mat dar šlapias po gimimo kiaurai brovėsi prie mamos „pieno fabriko“. Šito gėrio Bagis nestokojo visą savo vaikystę, lyg su gimimu kas būtų padovanojęs pieno abonementą…
Kai mama augina sūnų milžiniškame meilės burbule, jis išauga bebaimis, pasitikintis savimi ir įsitikinęs, kad visas pasaulis – jam po kojų. Būdamas dvejų Bagis jau lakstė paskui poniukes, o grįžęs po „romantiškų“ nuotykių prisiparkuodavo prie mamos „pieno stotelės“. O ši dar papildomai jį paglostydavo ir nuvalydavo snukutį. Asilo Valentino sūnaičiui neegzistavo nei tvoros, nei piemenys. Hibridas, sterilus, tai apie kastraciją nė nepagalvojome: „Vaikų neturės, dydžio kaip didelis šuo – nu ką jis ten padarys?“
Aha. Padarė.
Jis augo kaip 90-ųjų kiemo „marozas“: tas, kuris stovi tamsiam kieme su „sėmkėm“, spjaudo lukštus ir šnypščia: „E, cigaretę turi? O jeigu rasiu?“ Banda jį kentė – kam nepasitaikė turėti pusbrolį „hibridą“? Tačiau Bagio ego augo greičiau nei jo ūgis. Mažas ūgis jam buvo privalumas – kol didysis „žirafas“ apsisuks, Bagis jau įsikibs dantimis į pačią jautriausią vietą.
Sulaukęs ketverių Bagis pajuto – pavasaris, hormonai, ir smegenys išėjo atostogų. Užvaikė visas pateles, apkandžiojo visus patinus, pasikėsino į paties Merkio – Slėnio vado – haremą. Ir… laimėjo.
Tik čia jau buvo nebe šou, o tikras smurtas šeimoje. Kentėjo visi: arkliai, asilai, poniai, žąsinai, mes patys. Slėnis tapo karo zona, o Bagis – diktatoriumi, kuris nuo ryto iki vakaro kovoja dėl valdžios. Net jis pats nebebuvo ramus – nuolatinė įtampa ėdė visus.
Tada pasakėm: „Stop. Taip daugiau nebus.“ Bagis buvo kastruotas.
Ne iš keršto – iš meilės. Kad jis galėtų pagaliau ramiai gyventi, kad banda galėtų ilsėtis, ir kad mes nevaikščiotume po Slėnį kaip po frontą.
Dabar Bagis – tas pats charizmatiškas hibridas, tik be valdžios manijos. Jo prioritetai paprasti: nulenkti naują medelį, nutraukti piemenį ir prisiėsti žolės iki soties. Merkys – vėl vadas, o Slėnyje – ramybė.
Svarbiausia, pats Bagis pagaliau gali gyventi gyvenimą be nuolatinio karo. Juk kartais didžiausia dovana, kurią gali duoti, yra… ramybė.