DIEDULIS IR BĖDULIS: NUO SEILĖTŲ RIAUŠIŲ IKI TIKROS DRAUGYSTĖS

Slėnyje gyvenantis Diedulis gimęs 1985 metų balandžio 22 dieną. Oficialiai – jau senjoras, faktiškai – vis dar jaunuolis. Dantų nebeturi nė vieno, regi – tik viena akimi, klausa – tik gražus prisiminimas. O ego? Diedulio ego – puikios formos. Slėnio pažiba įsitikinęs, kad vis dar yra grėsmingas eržilas, galingas partneris ir neabejotinas visų pievos damų saugotojas. Kiti gal ir paseno, tik ne jis.
Atvykęs į Slėnį, jis buvo tarsi ištrauktas iš bado muziejaus ekspozicijos – liesas, išsekęs, bet švytintis kažkokiu keistu išdidumu. Per trumpą laiką įsitaisė šiltą vietą košių valgykloje, ir štai – po kelių dešimčių kilogramų avižinės terapijos iš lėto pradėjo ryškėti jo tikroji asmenybė.
Ta asmenybė – aiškiai senstelėjęs, aklas Kazanova su įgimtu poreikiu turėti damą ir nuo visų ją ginti. Merginos jį... toleravo: ne mylėjo, ne žavėjosi, bet leisdavo pastovėti šalia, jei netrukdo. Diedulis nepyko – jam užteko ir to. Ir taip metai iš metų jis rasdavo sau širdies damas, kurias, deja, vieną po kitos vis tekdavo išlydėti. Su viena dar bandė susikalbėti, su kita jau tik tyliai stovėdavo šalia, bet visos jos galiausiai išėjo, o jis liko – kantrus, orus, vienišas.
Pastaruosius metus gyveno su Viva. Viva – karalienė, kuri aiškiai nenurodė, kad nori būti viena, bet ir niekada nedavė suprasti, kad nori būti su juo. Diedas priėmė šitą situaciją kaip tikras vyras. Rūpinosi, stovėjo sargyboje, pūtėsi, kai reikėjo, – ir tiek.
O tada... pasirodė Bėdulis.
Bėdulis – Slėnio naujokas: 30 metų, su rega ir klausa neblogai, o štai su plaučiais –problemos. Sąnariai traška kaip sausainiai, stuburas primena šakotį po švenčių, bet galvoje – tvirtas įsitikinimas, kad jis vis dar „karštas“ ir merginoms aktualus. Kai tik šis naujokas atsirado Diedulio ir Vivos teritorijoje, prasidėjo… senatvinės seilėtos riaušės.
Kadangi jėgų nei vienas nebeturi, visas konfliktas buvo daugiau garsinis nei fizinis. Diedas šaukė, bet negirdėjo, ką pats šaukia. Bėdulis atsakinėjo, kol neįsikosėdavo. Kadangi dantų nėra, Diedas labiau taškėsi seilėmis nei darė įspūdį. O jo bandymai „pulti“ Bėdulį dažnai baigdavosi tuo, kad iš inercijos atsidurdavo prie tvoros visai kitoje pievos pusėje.
Kartais, manydamas, kad narsiai gina šalia stovinčią Vivą, iš tikrųjų stovėdavo prieš vienintelę pievos pušį. Spalviškai – panaši: gelsvai rusvas kamienas, grakšti laikysena, ramiai stovi, nesišneka. Viva, tik su spygliais.
Viskas vyko labai rimtai. Dienomis šaukė, naktimis ilsėjosi. Maitinosi – iš to paties dubens, nes riaušės riaušėmis, bet avižų košės porcijos yra šventas reikalas.
Trys savaitės šio absurdiško teatro ir... viskas. Tarsi abu kartu susėdo prie stalo ir nutarė: „Draugeli, Viva ne mūsų lygio. Ginti ją kartu – dar pusė bėdos. Bet iš tikrųjų – mes dviese esame daug geresnė komanda nei bet kuris iš mūsų atskirai“.
Ir štai – senolių tandemas. Du pensininkai patrakusiomis širdimis, susidėvėjusiais kūnais ir sielomis, kurioms vis dar reikia draugystės. Ne „toleravimo“, ne vienatvės dviese, o tikros draugystės.
Bėdulis Dieduliui – pirmasis, kuris ne ignoruoja, bet kviečia prieiti. Leidžia atremti galvą į petį, kai norisi nusnūsti. Budi šalia, kol Diedas miega. Ir duoda pabūti pačiu savimi – net jei tas „aš“ kartais rėkia ant pušies manydamas, kad tai priešas.
Tai draugystė, kuri atsirado tada, kai niekas jos nelaukė. Kai gyvenimo nuolaidų kortelės seniai išnaudotos. Kai lieka tik tai, kas tikra – šiluma, artumas, švelnus snukutis šalia ir toji iš aklosios pusės neišvalgyta avižų dubens pusė...
Labai norisi tikėti, kad šįkart Diedulis pagaliau surado ne tą, kuri „leidžia būti šalia“, o tą, kuris nori būti kartu.