KAIP ARKLIAI IŠGYVENA NETEKTIS?

Arklių slėnis yra vieta, kurioje mirtis – natūrali kasdienybės dalis. Čia gyvena ne vienas sveikatos problemų turintis arklys ir mes niekada nežinome, kada vieno ar kito būklė pablogės ir teks priimti nelengvą sprendimą – atsisveikinti. Žinoma, darome viską, ką galime, kad tokios akimirkos ateitų kiek galima vėliau. Savaime suprantama, dėl kiekvienos netekties labai išgyvename. Mums, žmonėms, kiekvieną kartą atsisveikinti su arkliu reiškia basomis nueiti akmenimis ir šukėmis nusėtą sudėtingą vidinį kelią. O kaip į mirtį reaguoja patys arkliai?

Jei reiktų vienu žodžiu nusakyti jų reakciją, tas žodis būtų „susitaikymas“. Atrodo, jie anksčiau už žmones žino, kad partneris iškeliaus. Supranta, kad situacija yra tokia, kokia yra, jokios pastangos jos nebepakeis, ir nuolankiai ją priima – nebelydi, nekviečia žvilgsniu, netgi palieka jį ar ją vieną. Iš šalies gali atrodyti žiauru, bet tai yra tiesiog susitaikymas su realybe. Susitaikymas, kurio mums, žmonėms, būtų verta pasimokyti. Jį būtų galima apibūdinti tokiais žodžiais: „Tu buvai man visas pasaulis, su tavimi buvo be proto gera, bet dabar tu turi išeiti ir aš nieko pakeisti negaliu, todėl tave paleidžiu. Ačiū tau!“. Jis yra instinktyvus – gamtos arkliams padovanotas, tačiau kartu su šiuo prigimtiniu gebėjimu natūraliai priimti netektį arkliai turi puikią atmintį ir savo partnerius mena visą likusį gyvenimą.

Kitas etapas po netekties būna ilgėjimosi, savo vietos bandoje ir naujo partnerio ar partnerių, jei tiesiog įsiliejama į grupelę, paieška. Arkliams partnerystė yra be galo svarbi ir po vieną jie retai kada būna. Na o draugystės gali užsimegzti pačios netikėčiausios. Štai kumelė Penkta koja, kuriai visas pasaulis buvo neseniai mus palikęs Finėjus, kurį laiką labai jo ilgėjosi ir buvo sutrikusi, o paskui priėmė vienintelio Slėnio asilo Valentino draugystės pasiūlymą. Ir jiems labai neblogai sekasi!

Taigi, gyvenimas tęsiasi, o Slėnio gyventojai puikiai tai žino.