BARDO IR BUKTA. KOL MIRTIS MUS IŠSKIRS

Šiandien turime pranešti liūdną žinią – atsisveikinome su mūsų nuostabiais senoliais Bardo ir Bukta. Nuo pirmos susitikimo dienos ir iki paskutinio atodūsio jie buvo kartu. Kitokio jų išėjimo negalėjome net įsivaizduoti.

Bardo – vienas pirmųjų Žirgų globos asociacijos išgelbėtų arklių. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas, daug patyręs, pakeitęs daug šeimininkų, be galo kantrus ir nuostabus mokytojas, daug išmokęs tiesiogine ir perkeltine prasme: ne vienam žmogui jis buvo pirmasis jojimo arklys, ne vienam vaikui – pirmasis pašukavimų arklys, o Slėnio žmonėms – globėjiškumo, kantrybės, tvirtos valios ir išminties įsikūnijimas.

Bukta – jo ištikimoji draugė ir atsidavusi palydovė, praleidusi ilgus metus vienatvėje, be gentainių. Nenuostabu, kad susitikę jie sulipo kaip du magnetai. Dažnai sakydavome, kad jų net širdys plaka vienu ritmu. Visur ir visuomet kartu. Mūsų išmintingasis milžinas Bardo tapo Buktai užuovėja ir saugumo niša, ji nesitraukdavo nuo jo nė per žingsnį, o atskirtą nuo partnerio ją ištikdavo panika. Bardo jai buvo visas pasaulis.

Deja, įsisenėjusios Bardo traumos nebepasidavė jokiam gydymui. Desperatiškai mėginome viską, bet šį kartą teko pripažinti, jog vienintelis ir paskutinis būdas jam padėti – tai nutraukti kančias ir leisti iškeliauti oriai, sočiai pavalgius ir savo nuostabios, ištikimos draugės kompanijoje.

Bukta buvo jau garbaus amžiaus ir ne vienerius metus kamuojama sunkaus artrito. Pastaruoju metu artritas glemžėsi vis daugiau ir daugiau jos sąnarių. Todėl priėmėme labai sudėtingą, bet vienintelį teisingą sprendimą: likimas suvedė, o mes paleidome kartu mūsų išmintingąjį milžiną Bardo ir jo ištikimąją draugę Buktą.

Be galo nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie suteikė Bardo paskutinę galimybę, o mums – viltį jį išgelbėti, ir aukojo pinigus jo operacijai. Nors ji nebuvo sėkminga, užtikrintai galime pasakyti, kad padarėme viską.