ILGĖSIMĖS TAVĘS, BUCHARA

Regis, Slėnio gyvenimas turi savo dėsningumus, kurie neišvengiami kaip pati gamta ir ne žmonių galioje juos pakeisti. Nuo pat Slėnio gyvavimo pradžios metų pabaigoje esame priversti atsisveikinti su vienu ar net keliais Slėnio gyventojais. Atrodo, išeidami metai pasiima duoklę – tai, kas jiems priklauso ir turi iškeliauti kartu. Ką ištiks ši lemtis, ne visada galime prognozuoti. Kartais tai būna sunkios sveikatos būklės arkliai, kurių savijauta staigiai pablogėja dėl šalčio ar kitų priežasčių, o kartais iškeliauja tie, kurie, tikėjomės, dar turi laiko pasidžiaugti Slėniu.

Šie metai pasiėmė su savimi Bucharą – ypatingo charakterio ir kilmės kumelę, kuri į Slėnį atkeliavo vos prieš 2 mėnesius. Atkeliavo ji čia išsekusi, sulysusi ir sirgdama progresuojančia melanoma, kuri tarsi debesis nuolat kabėjo virš Bucharos ir primindavo, kad nežinia, kiek laiko jai liko. Likimo paradoksas, kad su Buchara turėjome atsisveikinti visai ne dėl to. Per tuos du mėnesius Slėnyje jos savijauta pagerėjo, ji priaugo svorio ir mes jau planavome papasakoti apie tai, kad net tokioje, atrodo, beviltiškoje būsenoje įmanomas progresas, ir linkėjome Bucharai praleisti Slėnyje puikią žiemą. Žiema arkliams dažniausiai yra geras metas, kai nekamuoja karštis ir vabzdžiai.

Tačiau kartą Buchara ėmė ir nukrito. Nukrito ir nebegalėjo atsikelti. Taip nutinka arkliams, kurie turi sunkių problemų su sąnariais. Kai atsigula į tokią poziciją, kurioje netenka atramos ir negali pasiremti kojomis, jie nebegali atsistoti. Tąkart laiku pastebėjome nukritusią Bucharą ir šiaip ne taip ją pakėlėme. Tai užtruko kelias valandas ir pakelti pavyko tik iškvietus sunkiąją techniką. Bucharos kūno signalai rodė, kad ji jau susitaikė su mirtimi ir pasidavė, bet tąkart pastatėme ją, sušildėme ir mintyse prašėme: „Gyvenk, Buchara, dar pagyvenk“.

Buchara gyveno – iki tol, kol atsigulė dar kartą ir negalėjo atsistoti, ir vėl buvo pakelta, o tada… atsigulė dar kartą ir vėl negalėjo atsistoti. Tada supratome, kad Buchara pavargo, labai pavargo, kad mes nežinome, kada ji vėl nukris, kiek laiko gulės šaltyje, kol ją pastebėsime, ir kad tai yra kančia gyvūnui. O Buchara to nenusipelnė. Buchara užmigo švelniu miegu sniego pataluose, šalia būdint Dutei, su kuria užmezgė stiprų ryšį. Dabar ji nebejaučia nuovargio, o sapnai, kurie ją lanko, tikimės, yra apie gyvenimą Slėnyje. Čia ji buvo laisva, valgė sotų ir skanų maistą tiek, kiek norėjo, jautė ją pamilusių žmonių rūpestį, pirmą kartą gyvenime pajautė, ką reiškia būti bandoje ir turėti partnerį.

Ilgėsimės tavęs, Buchara.