ESI GRAŽI IR NUOSTABI, ŽVAIGŽ-DUTE

Dutė pas mus atkeliavo visiškai išsekusi, nualinta, mėšlina, kamuojama skausmų, pilna ligų ir nepasitikinti žmonėmis. Visą gyvenimą praarusi kaimo dirvonus, ji gąsdindavo prie jos artėjančius žmones nuleisdama ausis. Panašu, kad nežinojo, kas yra kito arklio draugija, nebuvo neragavusi druskos, dribsnių, skanukų. Dutė buvo vienas didelis klaustukas: nesitikėjome, kad ji galėtų integruotis į bandą, nežinojome, kiek laiko ištvers. Buvo baisu dėl kiekvieno jos žingsnio, nes atsigulusi ji nebegalėdavo atsikelti.

Tačiau Dutė mus nustebino: iš pradžių labai sunkiai, bet vis tik pradėjo augintis svorį, paragavusi druskos negalėjo nuo jos atsitraukti, o susiradusi draugę taip aršiai ją gynė nuo visų, kad atrodė, nuo to priklausė visas jos gyvenimas. Tikriausiai taip ir buvo.
Dar daugiau – Dutė integravosi į mažąją bandą! Dutė išmoko atsigulti ir atsikelti, nors ir ne taip, kaip tai daro sveiki arkliai, o greičiau kaip avys, bet – išmoko. Dutė sužinojo, kas yra skanukai ir žmogaus rankų švelnumas ir net išmoko to švelnumo pasiprašyti. Ir Dutė atskleidė savo pačios švelnumą – kailio ir širdies. Tai, kas iš pradžių buvo žmonęs gąsdinantis mėšlinas padaras, pasirodė esanti be galo švelni, ištikima ir gilios sielos kumelė, drąsi ir ginanti savo asmeninę erdvę.

Deja, sunki žiema ir ilgai neatėjęs pavasaris išsekino Dutę, jos ligos taip paaštrėjo, kad pastaruoju metu kiekvienas žingsnis kėlė jai kančią, ir žiūrėti į tą kančią tapo nepakeliama. Tokiais atvejais vienintelė likusi pagalba – išlydėti į šalį, kur nebėra skausmo nei kančių.

Dutė iškeliavo ramiai, apsupta žmogaus dėmesio ir rankų, kurios niekaip negalėjo nustoti glostyti jos švelnaus snukio… Mus guodžia tai, kad Slėnyje Dutė praleido gražiausią savo laiką, kad pajuto laisvę, draugiją, sotumo jausmą, kad atsiskleidė visa savo esybe, o ta esybė buvo be galo graži. Kartu jaučiame kartėlį, kad Dutė galėjo dar nemažai pagyventi, jei nebūtų šitaip nualinta ir sužalota žmogaus…