SAUSIO „JAU“

Į Arklių slėnį Sausis atvyko lygiai prieš 2 mėnesius kartu su likimo draugu Kovu.

Sausiui buvo sunku žengti žingsnį be skausmo. Jau tuomet supratome, jog užtikrinti jam laisvą nuo skausmo gyvenimą bus labai sudėtinga. Jis buvo stipriai išliesėjęs, alkanas, bet tuo pat metu buvo aišku, jog kuo daugiau jis valgys, kuo labiau didės svoris, tuo didesnis krūvis teks visiškai suluošintiems sąnariams. Dėl to gali didėti ir skausmas, kurio tokiu atveju bus neįmanoma suvaldyti.

Iš pat pradžių žinojome, kad su Sausiu teks anksčiau ar vėliau atsisveikinti, todėl labai norėjome, kad jo naujas gyvenimas Slėnyje visiškai užgožtų juodą praeitį, kad atėjus lemtingai akimirkai, jis jaustųsi ramiai, saugiai, sočiai ir nesijaustų vienišas. Sutelkėme visas jėgas, žinias, kvietėme veterinarijos gydytojus, kad tai įgyvendintume. Ir diena po dienos matėme, jog pavyksta.

Slėnio vadovė Olga teigia, kad Sausis buvo vienas nuostabiausių arklių jos gyvenime – net kęsdamas skausmus buvo besąlygiškai atsidavęs žmogui, be galo švelnus, išmintingas, atsargus, gilus ir jautrus. Būnant šalia jo apimdavo nepaprasto saugumo ir per amžius trunkančios senos draugystės jausmas. Sausis buvo vienintelis ir nepakartojamas, labai stoiškas arklys.

Jo 66 gyvenimo Slėnyje dienos prabėgo negailestingai greitai, tačiau buvo pripildytos to, ką galima pavadinti geru gyvenimu: su kiekviena diena jis mielai apvalėjo, jautėsi saugiai ir ramiai – tai buvo galima įžvelgti jo žvilgsnyje. Rytais guguodamas kviesdavo žmogų, nes žinojo, jog šis dvikojis atneš didžiulį kibirą skanios košės, kuria bus galima ramiai mėgautis naujų draugų bendrijoje, o po košės dar gauti skanuką, duonos ar cukraus. Sausiui jau buvo galima duoti viską ir tiek, kiek jam norisi. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas leisti jam pagyventi patį geriausią gyvenimą tiek, kiek bus lemta.

Kasdien jį stebint, nenoromis kirbėdavo ir kankindavo klausimas, kada tas lemtingas „jau“? Kaip nuspręsti, kad jau atėjo ta diena, kai laikas jį paleisti ir nutraukti skausmą, neleidžiantį gyventi pilnaverčio gyvenimo? Lieka tik paskutinis malonės gestas – padaryti taip, kad daugiau niekada neskaudėtų. Neskaudėtų žengti žingsnį, gultis, keltis. Neskaudėtų žiūrint į lakstančius bandos narius, kai pats norėtum lėkti kartu, bet – negali.

„Jau“ atėjo pats, prisistatė garsiai ir labai aiškiai. Dvejonių nebeliko, tik didžiulis nenoras atsisveikinti, bet tuo pačiu – suvokimas, jog pagaliau Sausis galės ilsėtis nekęsdamas skausmų. Paprašėm jo nebijoti, paleisti šį gyvenimą, nes galbūt, jei yra kitas, jame jis bus tikrai laimingas ir gyvens be skausmo. Sausis ir šį kartą atsidavė ir visiškai pasitikėjo žmogumi. Išėjo greitai ir ramiai.

Jam buvo 14 metų, per kuriuos jis visą save atidavė žmonėms: mokė juos joti, šokinėjo per kliūtis išsekusiais sąnariais, nešė ant luošos nugaros, skaudančių klubų ir kryžkaulio, badavo ir kas žino, kiek dar visko prisikentėjo dėl žmonių negailestingumo.

Mąstant apie liūdną Sausio likimą, kirba mintys apie tai, kiek dar tokių arklių visoje Lietuvoje, kurie kenčia panašius dalykus dėl žmogaus pramogos. Daugelis jų iškeliaus vienatvėje ir skausmuose, taip niekada ir nepatirę, kad galimas visai kitoks gyvenimas. Tad prieš lipdami gyvūnui ant nugaros dėl savo malonumo, paklauskite savęs, kokias pasekmes tai turės jo kūnui ir sielai.