IŠLYDĖJOME SLĖNIO KARALIENĘ KAKAVĄ

Kakava ilgą laiką buvo neatskiriama Slėnio dalis, galima sakyti – pati Slėnio širdis. Dabar jos nebėra, liko tik švelnus liūdesys. Dalijamės pasakojimu žmogaus, kuris Kakavą pažinojo geriausiai, o ir liūdesio išgyvena daugiausiai. Arklių slėnio vadovės Olgos pasakojimas:
„Pažintis su Kakava įvyko prieš 8 metus. Tada vykau susipažinti su tuometine Žirgų globos asociacijos vadove Rūta, bet sutikau ne tik ją. Kakava iškart patraukė dėmesį: jauna, stambių kaulų, gražios kakavos spalvos kumelė, puikiai atliekanti vedančiosios kumelės vaidmenį tuometinėje jauniklių bandoje.

Grikiui, Afrikai, Kapučinui, Lakajai Kakava buvo kaip mama. Paimti iš liūdnai pagarsėjusio Kaušakio ūkio, visi jie buvo pusės metų kumeliukai, o Kakava, nors ir labai jauna, bet gerokai už juos vyresnė. Tad jai teko ne tik vedančiosios kumelės, bet ir mamos vaidmuo. Ypatingas, nepakartojamas santykis užgimė tarp Kakavos ir bandos merginų – Lakajos bei Afrikos.

Ji drąsiai reagavo į visus iššūkius, atsakingai vedė ir mokė bandą.
Kai atsikraustėme į Slėnį, Kakava pirmoji vedė bandą susipažinti su nauja teritorija. Jai rodant kelią, išmindžioti takeliai, o pagal juos atsirado Slėnio takų sistema. Jos dėka bandoje visad vyravo pusiausvyra ir tvarka. Nei vienas atvykęs naujokas nebuvo priimtas į bandą be Kakavos palaiminimo.

Bebaimė, stipri mūsų bandos moteris, matriarchė.

Deja, patirtas badas, sielos ir kūno kančios paliko savo pėdsakus. Daugiau nei prieš metus Kakavai pradėjo labai skaudėti sąnariai. Jau tuomet žinojau, jog tai nėra gerai ir greičiausiai neilgai galėsime kontroliuoti skausmą ir diskomfortą. Vis ruošiau save tai dienai. Tačiau – ruoškis nesiruošęs – kai atėjo momentas priimti sprendimą ją paleisti, kūnas ir širdis priešinosi kiek įgalėdami…

Kakavai tapo sunku suspėti su banda, ji jau nebegalėjo bėgti priekyje visų, vėjui kedenant karčius. Ji išvis nebegalėjo bėgti… Vis dažniau ir dažniau rasdavau ją gulinčią, o Merkys ir Lakaja ištikimai saugojo jos ramybę. Ir kai vieną dieną pamačiau, kaip skausminga ir sudėtinga jai atsikelti, supratau, kad mano pareiga paleisti ją vis dar stiprią, išdidžią, nepraradusią savo statuso bandoje.

Kol ruošiau paskutinę košę, gerklę žvėriškai spaudė gumulas, o jausmas buvo tarsi paskutinį kartą pilu mėgiamos arbatos puodelį savo sielos draugei.

Turėjau ją paleisti bandos apsuptyje, kad kiekvienas galėtų matyti, jausti, paliesti, atsisveikinti ir priimti faktą, kad Slėnio karalienės Kakavos nebėra.

Košė mano sielos draugei buvo labai skani, glosčiau jos aksominį kailį, kasiau visas slaptas vieteles. Prašiau nebijoti, atleisti už viską, ką dariau ne taip…

Jaučiu jos kvapą ir dabar. Prisiminsiu jį visą likusį gyvenimą.

Ji išėjo ramiai. Banda atsisveikino: kiekvienas prisilietė, pauostė ir nuėjo. Tik jos artimiausi Lakaja, Merkys, Afrika, Kapučinas ir Šešėlė buvo grįžę dar ne kartą, kol pagaliau nusisukę išėjo į ganyklą, matyt, supratę, kad nuo šiol jų kelionė bus be jos.
Kakava, mūsų moterie, tikiuosi, dar susitiksime ir atpažinsiu tave vien iš kvapo“.