LAKAJA IR KUTAS. NE ŪGYJE ESMĖ

Ji – tikra gražuolė, grakšti pelėkos spalvos kumelė. Jis – trumpakojis širmas ponis. Lakaja ir Kutas – tokie šios meilės istorijos kaltininkų vardai. Jų draugystė prasidėjo dar prieš atkeliaujant į Arklių slėnį. Tiesa, Lakaja prieš tai bičiuliavosi su Loki, bet nežinia, kas tarp jų įvyko, kad vieną dieną taip mėgiamoje jų pasimatymų vietoje po liepa šalia Lakajos stovėjo ne Loki, kaip buvo įprasta, o ponis Kutas. Nuo tada prasidėjo šių dviejų vizualiai nesuderinamų arklių draugystė.

Persikėlus į Arklių slėnį, po liepa užgimęs ryšys kasdien stiprėjo ir augo. Mažasis Kutas akivaizdžiai pradėjo merginti gražuolę Lakają, visiškai nesidrovėdamas ir neslėpdamas to nuo kitų gentainių. Prieš tai vienišiumi laikytas Kutas taip prisirišo prie Lakajos, kad net nekildavo minties jo kažkur ieškoti – jis visada būdavo šalia savo draugės. Tiesą sakant, dėl šios draugystės Kutas taip atkuto, kad buvo pasirengęs ginti savo poziciją net prieš bandos vadą Merkį. Jis tapo tikru karžygiu, pasiryžusiu galvą paguldyti vardan savo mylimosios. Meilė išties daro stebuklus: net Merkio akyse Kutas tuo metu pakilo į „tikrų vyrų“ lygą. Gražuolei Lakajai Kuto dėmesys irgi buvo priimtinas. Ji mėgavosi jo draugija bei tuo, kad turi visur ją lydintį ir saugantį asmeninį sargybinį. Taip gražiai skriejo jų dienos, kol…

Kol vieną dieną Kutą teko atskirti nuo bandos dėl to, kad jis nebegalėjo maitintis tuo pačiu maistu, kokiu maitinosi visa banda. Kutas buvo apgyvendintas šalia bandos esančiame aptvare, kad galėtų kasdien matyti ir jausti gentainių gyvenimą. Nors ir buvo arti, jis fiziškai nebegalėjo būti šalia savo mylimosios Lakajos.

Taip jau nutinka, kad kai bandoje nelieka vieno jos nario, banda persiformuoja. Net jei tas narys – tik laikinoje „komandiruotėje“. Šį kartą taip ir nutiko. Po dviejų savaičių Kutas buvo grąžintas į bandą, be, deja, Lakaja jo nebelaukė: jis jai nebebuvo nei įdomus, nei reikalingas. Taip Kutas grįžo gyventi introverto gyvenimą…

Toks tas gyvenimas... Tokia meilė... Belieka tikėti, kad ši vieną dieną stebuklingai prasidėjusi meilė kurią nors dieną vėl atgis – po liepa, beržu ar ąžuolu…