TUDŽI

Apie Upę pasakojome daug: vos kelių dienų kumeliukė, sukėlusi ant kojų būrelį dvikojų, kuriems rūpėjo išgelbėti be mamos likusią mažylę, tapo tikru vilties įsikūnijimu. Pirmąsias jos gyvenimo dienas gaubęs nerimas išsisklaidė, Upė pripildė Slėnį vaikiškų išdaigų, pasaulio tyrinėjimo ir džiaugsmingo buvimo, kurį teikia viskas – saulė, vėjas, žolė ir mama greta. Viso to nebūtų be lemtingą vaidmenį suvaidinusiosTudži – kumelės, kuri likimo valia atsirado Slėnyje tada, kai labiausiai reikėjo. Upei ji tapo skydu, atrama, mokytoja, mama. O Slėniui – dar vienu nuostabiu iššūkiu.

Apie Tudži žinome nedaug: motininė kumelė, kuri gyveno nuo nėštumo iki nėštumo. Vėliau išpirkta, atsidūrė pas žmogų, o tada – Slėnyje. Ilgi metai, paženklinti nestabilumo ir nuolatinės pareigos, suformavo jos charakterį – stiprų, laisvą, netelpantį į jokius rėmus.

Ji – milžiniška ir budri. Tai ne tas arklys, kuris ieškotų žmogaus rankos. Ji iš tų, kurie nubrėžia ribas – aiškiai, tvirtai, be atsiprašymų. O jei jų nesilaikai – pamokos būna greitos ir negailestingos.

Upei Tudži toli gražu nėra švelnumo įsikūnijimas. Ji ne ta mama, kuri garbintų vaiką vien už tai, kad šis kvėpuoja. Iš pirmo žvilgsnio Tudži net gali pasirodyti šalta, tačiau pažvelgus giliau, viskas tampa aišku: ji niekada nepaleidžia Upės iš akių. Upei ji leidžia bandyti, klysti, mokytis, o įsikiša tik tada, kai tikrai reikia – kaip betoninis skydas, pasiruošusi stoti prieš bet ką. Tokiais atvejais Tudži nežino, kas yra baimė.

O žmogui... Tudži dar neskuba atsiverti. Mes irgi neskubame. Tiesiog esame – šalia, kiekvieną dieną, be reikalavimų, be spaudimo. Ji stebi. Mokosi. Jos žvilgsnis keičiasi – kasdien tampa vis švelnesnis.
Kartais ji prieina iš nugaros – pauostyti, paliesti, lyg patikrinti: „Ar jau galima tavim pasitikėti?“. Kiekvieną tokią akimirką mes žinome: viskas vyksta taip, kaip turi vykti – lėtai, natūraliai, tikrai.

Tudži – ne mūsų. Ji – savarankiška siela, pasiruošusi kartais mus įsileisti. Jei nusipelnysim.