Rugsėjo mėnesį Slėniui laikinai globai buvo perduoti du poniukai. Iš pirmo žvilgsnio – dar vienas gelbėjimo atvejis. Iš tikrųjų – dar viena ilga, skaudi, beviltiškumo persmelkta istorija, kuri tęsėsi daugiau nei metus. Viskas prasidėjo tuomet, kai neabejinga moteris, pastebėjusi jų apgailėtiną būklę, pranešė apie tai mums ir VMVT. Savininkai buvo tikrinti, įspėti, įpareigoti kreiptis į specialistus. Tikrinta pakartotinai. Dar kartą. Ir dar. Laikas slinko, o poniai, visiškai priklausomi nuo žmonių atsakomybės, kasdien grimzdo vis giliau į skausmą. Galiausiai VMVT nusprendė – gyvūnai konfiskuojami.

 

Tokių būklių matėme dešimtis. O istorijos vis tos pačios – įsigyti taip pat lengvai, kaip nusiperkamas sodo dekoras – neįsigilinant, kad tai gyvi, jautrūs gyvūnai. Jokio supratimo apie rūšį, fiziologiją, jautrumą, poreikius. Gyvūnas paverčiamas objektu, dekoracija, fonu. O kasdienybės realybėje – tylus, lėtas, nematomas kūno griuvimas. Kančia, trunkanti ne dieną ir ne savaitę, o metus. Be jokios pertraukos. Be jokios vilties.

 

Kukulis. Laminitas pažengęs, bet dar ne sunaikinęs visko. Kai tik atkeliavo, kartu su veterinarais puolėme gelbėti jį nuo to paties likimo. Kruopščiai, nuosekliai, su visomis įmanomomis priemonėmis. Šį kartą kovą pavyko laimėti. Kukulis po truputį atsistojo ant savo kojų – ir fiziškai, ir psichologiškai. Šiandien jis – pilnateisis Slėnio mini bandos narys. Turi savo mėgstamas kumeles, savo pareigas ir net savo didžiules mažas dramas. Kiekvieną naktį drumsčia mūsų pensininkų ramybę, kantriai varo Valentiną iš proto, ir kaip tikras riteris saugo Lottės bei Nadyros neliečiamybę. Mažas drūtas kūnas, didelė širdis, didžiulis charakteris.