Prieš kelis mėnesius kreipėmės į VMVT su prašymu patikrinti daugeliui gerai žinomą ir dažnai lankomą vietą – Paukščių kaimą. Tai erdvė, kur gyvūnai laikomi tam, kad būtų žiūrimi, glostomi, fotografuojami ir šeriami batonu. Daug batono. Apie gyvūnų savijautą tokiose vietose dažniausiai galvojama mažiausiai arba išvis nėra galvojama.

 

Šią vietą mes pažinojome jau ne vienerius metus. Ir vieną jos „linksmybių objektą“ – asilą Zoro – taip pat. Jis buvo nutukęs, sunkiai sergantis metaboline liga, su siaubingai peraugusiomis, niekada netvarkytomis kanopomis. Nuolatiniame skausme. Lėtame, bet labai nuosekliame nykime.

Savininkė tuo metu pasitikdavo lankytojus plačia šypsena. Maloniai parduodavo bilietus. Įteikdavo po visą pakuotę batono kiekvienam norinčiam „palepinti gyvūnus“. Gražiai pasakodavo apie savo ūkį. Ir nė akimirkai neatrodė, kad ją jaudintų tai, kas vyksta už šypsenos ribų – kasdienė kančia.

VMVT inspektoriai nustatė ne vieną pažeidimą. Zoro buvo konfiskuotas nedelsiant – dėl žiauraus elgesio su gyvūnu.

 

Jis atvyko praktiškai nebevaikštantis. Tie keli žingsniai, kuriuos dar galėjo padaryti, persmelkdavo kiekvieną jo kūno molekulę skausmu.

Įsisenėjęs laminitas, rotavę kanopų kaulai,

pertemptos sausgyslės, kvėpavimo problemos, odos infekcija, stereotipinis elgesys.

 

Vaizdas buvo liūdnas. Prognozės – atsargios. Stebėti, kaip jam skauda, buvo sunku. Dar sunkiau buvo suvokti, kiek pastangų jam kainavo kiekviena gyvenimo akimirka.

 

 

Šiandien Zoro Slėnyje vadiname Paukščiu. Ir ne dėl poezijos. O todėl, kad jis pagaliau juda taip, lyg norėtų pakilti. Jis laksto! Taip, kanopų gydymas bus dar ilgas ir kruopštus. Bet tas nuolatinis, alinantis skausmas liko praeityje.

Paukštis turi charakterį. Su žmogumi jis kiek drovus. Pakeltas balsas jį vis dar sustingdo. Staigesni judesiai verčia trauktis atgal. Ištiesta ranka jam iki šiol nėra „labas“ – tai maisto pažadas. Jis reaguoja greitai, instinktyviai, vis dar tikėdamasis, kad tuoj bus paduotas kąsnis. Tai ne „blogas elgesys“. Tai ilgalaikio šėrimo lankytojų rankomis pasekmė. Išmoktas išgyvenimo modelis.

Tačiau ten, kur atsiranda saugumas, ima lįsti ir tikrasis Paukštis.

 

Jis linksmas. Jo mėgstamiausias žaislas – kibiriukas. Taip, kibiriukas.

O mėgstamiausias žaidimų partneris – šuo Salis, su kuriuo jie kas rytą žaidžia gaudynes. Asilas ir šuo. Jei kas nors vis dar abejoja, ar gyvūnai moka džiaugtis – atsakymas čia labai aiškus.

 

Ir tada yra dar viena istorijos dalis. Šiek tiek juokinga. Šiek tiek absurdiška. Labai gyva. Paukštis jau seniai nusižiūrėjo ir, panašu, visiškai pametė galvą dėl Upės „mamos“ – Tudži. Pirmą kartą ją pamatęs jis žvengė taip garsiai ir su tokiu jausmu, kad Tudži gavo tokį išgąstį, jog kelias valandas bijojo net praeiti šalia Paukščio levados.

 

Tudži – viena gražiausių ir aukščiausių Slėnio kumelių. Stipri, rami, didinga. Paukštis – įprasto ūgio asilas. Maždaug perpus jos ūgio. Bet, laimei ar nelaimei, ūgio kompleksų jis neturi jokių. Jam visiškai nesvarbu, kad ji aukštesnė.

Nesvarbu, kad ji turi „įsivaikinusi“ svetimą sunkųjų veislės kumelytę. Nesvarbu, ką pagalvos banda. Jis atkakliai ir labai garsiai bando jai paaiškinti, kad meilė nematuojama centimetrais ir kad jis dėl jos padarys viską.

 

Kol kas Tudži tyli.

Atrodo, ji turi viltį, kad jis jos niekada fiziškai nepasieks.

 

Šiuo metu Paukštis dar negyvena bandoje. Priežastis paprasta – jis eržilas. Bet ši „kliūtis“ artimiausiu metu bus pašalinta. Ir tada jis galės ne tik lakstyti laisvai, o ne stovėti mažame aptvare, bet ir gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą bandoje, kaip ir priklauso asilui.

Po oficialios konfiskacijos Paukštis tapo Arklių slėnio bandos nariu.

 

Čia – jo paskutiniai namai.

 

Čia jis nebebus žmonių pramoga.

 

Čia žmonės darys viską, kad jo gyvenimas būtų nerūpestingas ir laimingas.

 

Prašome nebūti abejingais „batonų maitintojais“. Visada atkreipkite dėmesį į gyvūnų laikymo sąlygas ir jų būklę. Nutukimas, šlubavimas, peraugusios kanopos, apatiškas elgesys – tai ne „ūkio ypatumai“.

 

Tai koncentracijos kalėjimai su bilietais.

 

Gyvūnas nėra pramoga.

 

Ir niekas neturi teisės kentėti tam, kad kažkam būtų „smagu savaitgalį“.