ATSISVEIKINOME SU GUZIUKU

Kai Guziukas prieš pusantrų metų įriedėjo į Slėnį — toks mažas, šlubas, senas ir kartu toks absurdiškai mielas — atrodė, kad Visata jam suteikė Slėnį kaip paskutinę ir labai trumpą stotelę. Jo draugė Pupa iškeliavo beveik iškart, palikdama jį vieną, dar labiau pakrypusį ir pasimetusį, bet tada paaiškėjo, kad Guziukas buvo iš tų senukų, kurie ignoruoja prognozes, nešioja skausmą kaip seną paltą ir iš principo atsisako pasiduoti.

Jis nusprendė gyventi.

Ne dėl mūsų — dėl savęs. Mes tik stengėmės suspėti paskui jo valią. Guziuko žvilgsnis buvo toks, kokio lengvai nepamirši: pliušinio meškiuko akutės, į kurias pažvelgus bet kas būtų prisipažinęs kaltas net nepadaręs nusikaltimo. Žiūrėdavai į jį ir jausdavai kažką nepatogiai šilto — kaip kad žmogus, gavęs iš gyvenimo ne tiek jau daug švelnumo, pats tampa jo „gamykla“.

Jis buvo švelnus visiems, bet ypač į Slėnį atvykstančioms jaunoms panelėms. Mažas, kreivas ponis, kuris vos paeina, o vis tiek, kaip didžiausias dvaro valdytojas, išdidžiai veda naujokę aplink: čia – ganykla, čia – ribos, čia stovi storasis Žirniukas, o čia — aš, vietinis garbės senolis, kurio autoritetas remiasi ne raumenimis, o gyvenimo patirtimi ir neginčijamu žavesiu. Savo smulkiais žingsniais jis sekdavo kiekvieną, net kai jam pačiam tie žingsniai teikdavo daugiau skausmo nei džiaugsmo.
O tada atsirado Nina.

Na ir viskas — senukas neteko galvos. Staiga jis turėjo kur nukreipti švelnumą, kurio gyvenime gavo tiek mažai. Aišku, meilė meile, bet košė liko šventa. Jeigu reikėdavo rinktis tarp širdies ir skrandžio, skrandis, be abejo, laimėdavo, o Nina turėdavo truputį luktelėti, kol ponas, tipendamas greičiau nei fiziškai įmanoma, pasiekdavo kibirą.

Nina jam buvo visas pasaulis – nuotykiai, šeimos barniai ir pabėgimai į kaimyno pievą, kuriuos jis laikė genialia savo avantiūra. Mes, aišku, viską matėme, bet tyliai sau galvojome: „Tegu gyvena savo „filmą“, jis to nuotykio tikrai nusipelno“.

Su Žirniuku pykosi tik dėl vieno – Ninos. Galiausiai visi trys valgė iš vieno kibiro, nes Nina mėgo Ž̈irniuko kompaniją, o Guziukas suprato paprastą gyvenimo taktiką: jeigu nori būti šalia savo damos, reikia prisitaikyti. Todėl jis stovėdavo taip arti, kad jų šnervės beveik nuolat liesdavosi. Jo būdas sakyti „aš čia“ buvo tykus ir nepersistengiantis — kaip tik toks, koks būna tų, kurie myli ne garsiai, o giliai.

Guziukas buvo vienas gražiausių Slėnio poniukų ne dėl išvaizdos, o dėl sielos.
Sprendimas atsisveikinti buvo arši kova tarp meilės ir pareigos. Siela draskėsi, bet mes jį paleidome laiku – kad mažos meškiuko akys pagaliau galėtų užsimerkti ir ilsėtis be skausmo.