GABALIUKAS KAKAVINIO SVIESTO ŠILTAME DELNE. ATSISVEIKINOME SU PUPA

Taip jau yra, kad metų pabaiga Slėnyje dažnai tampa tyliu atsisveikinimų laiku. Tarsi pati gamta uždarytų duris – švelniai, bet labai skausmingai. Atsisveikinome su Pupa. Ji ir Guziukas išėjo kartu: į Slėnį abu atkeliavo paženklinti skausmo, o iškeliavo taip, lyg būtų laukę vienas kito. Apie abu papasakoti reikėjo laiko, nes po kiekvieno atsisveikinimo mūsų Slėnio kvėpavimas sustoja. Reikia iš naujo įkvėpti, kad ryte galėtume atsikelti ir pradėti naują dieną ir naują gyvenimą – tą patį, bet ir kitokį, be jų.

Kai prieš pusantrų metų su savo tėvais — Kava ir Tašku — atkeliavo į Slėnį, Pupai buvo penkeri. Visi trys buvo apgailėtinai prastos būklės. Kavai, Pupos mamai, buvo per vėlu padėti: gyvenimas su bejausmiais žmonėmis jau buvo padaręs savo. Už Pupos tėtį Tašką kovojome ilgai. Visi jo negalavimai buvo rimti konkurentai mūsų norui padėti, bet galiausiai jam pavyko. O Pupos būklė tuo metu leido tikėtis geriausio: ji buvo jauna, stipri, o jos akys degė troškimu gyventi.

Pusantrų metų ji buvo kartu su mumis. Neatskiriama nuo savo beveik aklo tėčio Taško, kuriam tapo akimis. Taškas visada buvo šalia jos — vos matantis, bet aršiai saugantis. Jis saugojo jos ramybę, erdvę – visą jos gyvenimą. Tėčio aklumas tik sustiprino judviejų ryšį: jų artumas buvo toks, koks gimsta tik iš visiško pasitikėjimo.

Nepaisant sudėtingos kanopų būklės, Pupa buvo tikra savimi pasitikinti, kartais net arogantiška paauglė. Bebaimė, pasiruošusi stoti prieš bet ką — didelius arklius, ponius, patį gyvenimą. Jos būta daug, ji užimdavo bet kurią erdvę vien savo buvimu. Gentainių pasaulyje ji dažnai būdavo grubi, nepatogi, kampuota, bet žmogui… Šalia žmogaus Pupa tiesiog tirpdavo.

Kai ją liesdavai, glostydavai, šukuodavai, atrodydavo, kad ji tirpsta iki pat sielos gelmių — kaip šokoladinis sviestas, ištrauktas iš šaldytuvo ir padėtas šiltai, kad suminkštėtų. Rodos, ji net kvepėjo kitaip: minkštu, saldžiu mažo arkliuko kvapu – kvapu, kurį sunku paaiškinti, bet lengva atpažinti. Jos švelnumas žmogui buvo toks pat tikras, kaip jos drąsa prieš kitus arklius.

Deja, genetika šį kartą buvo visiškai nepavaldi geriems norams. Po pusantrų Slėnyje praleistų metų ji nepaliko jokios vilties suteikti Pupai komfortišką gyvenimą. Nors Pupa buvo dar labai jauna, pasirinkimas buvo vienas: neleisti jai kentėti. Nė vienas arklys, o ypač tokio saldumo ir šviesos kupinas gamtos kūrinys kaip Pupa, neturi gyventi skausme, kurio neįmanoma sustabdyti.

Norisi tikėti — ir mes tikime — kad tie pusantrų metų Slėnyje buvo patys geriausi jos gyvenime. Kad ji jautė meilę, švelnumą, saugumą. Kad turėjo tėtį, kurį galėjo vesti ir saugoti. Kad turėjo žmones, prie kurių galėjo „ištirpti“. Kad turėjo jos taip mėgstamus žydrus batukus, kurie jai suteikė net pusantrų metų patogaus gyvenimo. Kad turėjo savo vietą — pilną erdvės ir šilumos. Ir kad dabar, kur ji bebūtų, jos kvapas – toks pat saldus, batukai – tokie pat patogūs, o širdis pagaliau laisva nuo skausmo.