KAI GYVŪNAS PALŪŽTA ANKSČIAU, NEI KAS NORS IŠGIRSTA JO SKAUSMĄ. KUKULIS IR BIANKA

Rugsėjo mėnesį Slėniui laikinai globai buvo perduoti du poniukai. Iš pirmo žvilgsnio – dar vienas gelbėjimo atvejis. Iš tikrųjų – dar viena ilga, skaudi, beviltiškumo persmelkta istorija, kuri tęsėsi daugiau nei metus. Viskas prasidėjo tuomet, kai neabejinga moteris, pastebėjusi jų apgailėtiną būklę, pranešė apie tai mums ir VMVT. Savininkai buvo tikrinti, įspėti, įpareigoti kreiptis į specialistus. Tikrinta pakartotinai. Dar kartą. Ir dar. Laikas slinko, o poniai, visiškai priklausomi nuo žmonių atsakomybės, kasdien grimzdo vis giliau į skausmą. Galiausiai VMVT nusprendė – gyvūnai konfiskuojami.

Tokių būklių matėme dešimtis. O istorijos vis tos pačios - įsigyti taip pat lengvai, kaip nusiperkamas sodo dekoras – neįsigilinant, kad tai gyvi, jautrūs gyvūnai. Jokio supratimo apie rūšį, fiziologiją, jautrumą, poreikius. Gyvūnas paverčiamas objektu, dekoracija, fonu. O kasdienybės realybėje – tylus, lėtas, nematomas kūno griuvimas. Kančia, trunkanti ne dieną ir ne savaitę, o metus. Be jokios pertraukos. Be jokios vilties.
Slėnyje jie gavo vardus. Bianka ir Kukulis.

Bianka. Penkerių metų jauna, besilaukianti kumelaitė, bet jos kūnas buvo taip išsekęs, jog atrodė lyg senolė, artėjanti prie paskutinės savo ribos. Ilgalaikis sunkus laminitas, kanopos kaulo rotacija, tirpimas, uždegiminiai procesai, skausmas, suvalgęs viską, kas primena gyvybingumą. Į ją žiūrint buvo galima suprasti vieną paprastą faktą: Bianka kentėjo ilgai. Per ilgai. Žydros, ledinės spalvos akys – be kibirkšties, be pasitikėjimo, prisipildžiusios tokio gylio liūdesio ir baimės, kokio net ir daug mačiusiam specialistui sunku pakelti. Veterinaras, ją pamatęs, nesusimąstęs pavadino „senute“, nes kiekvienas jos judesys, kiekvienas skausmo perkreiptas raumuo privertė kūną pasenti. Ir vis dėlto ji buvo jauna. Jauna ir negrįžtamai suluošinta.

Tokiose situacijose stebuklų nebūna. Buvo galima padaryti tik vieną teisingą, nors ir siaubingai skaudų sprendimą – nutraukti jos kančią ir leisti jai pagaliau ilsėtis. Bianka išėjo tyliai. O skausmas liko mums. Tas pats, kuris kaskart grįžta suvokiant, kad vėl buvo per vėlu. Kad žmogaus abejingumas dar kartą laimėjo prieš gyvūno trapumą.

Kukulis. Jam likimas buvo švelnesnis. Laminitas pažengęs, bet dar ne sunaikinęs visko. Kai tik atkeliavo, kartu su veterinarais puolėme gelbėti jį nuo to paties likimo. Kruopščiai, nuosekliai, su visomis įmanomomis priemonėmis. Šį kartą kovą pavyko laimėti. Kukulis po truputį atsistojo ant savo kojų – ir fiziškai, ir psichologiškai. Šiandien jis – pilnateisis Slėnio mini bandos narys. Turi savo mėgstamas kumeles, savo pareigas ir net savo didžiules mažas dramas. Kiekvieną naktį drumsčia mūsų pensininkų ramybę, kantriai varo Valentiną iš proto, ir kaip tikras riteris saugo Lottės bei Nadyros neliečiamybę. Mažas drūtas kūnas, didelė širdis, didžiulis charakteris.
O kas savininkams?

Gyvūnai galutinai konfiskuoti. Savininkams paskirtas draudimas laikyti šios rūšies gyvūnus nuo 2 iki 4 metų, bauda ir pareiga atlyginti visas išlaidas, susijusias su gelbėjimu, gydymu ir priežiūra. Sumų viešinti negalime, bet jos pakankamos, kad šis neatsakingas sprendimas juos lydėtų dar ilgai. Labai ilgai.