NADYRA - SPURGA SU KARČIAIS KAIP CUKRAUS PUDRA
Nadyra į Slėnį atkeliavo vasaros pabaigoje. Tuo metu, kai oras dar šiltas, bet jau kvepia pokyčiais. Ji atvyko ne viena – kartu su ja buvo Lotte. Svetima paauglė - "prilipaila". Toks jausmas, lyg kas būtų paėmęs lipnią juostą ir nusprendęs ją išbandyti ant Nadios šono. Nadyrai tai… nepatiko. Ir ji net nesistengė to slėpti.
Maža, apvali, su ilgais baltais karčiais, primenančiais cukraus pudra apibarstytą spurgą – Nadyra iš karto pavergė ne tik žmones, bet ir nemažą dalį Slėnio kavalierių. Iš tolo – saldi, iš arti – charakteris kaip espresso be cukraus.
Pirmomis dienomis su žmogumi jos santykis buvo paprastas: žmogus – įtartinas objektas. Ne priešas, bet tikrai ne draugas. Kam jis reikalingas – neaišku. Ko nori – dar labiau neaišku. Todėl laikomės atstumo. Didelio. Kuo didesnio, tuo saugiau.
Tačiau, kol žmogus kantriai mokėsi būti tiesiog šalia, Nadyra tuo pat metu sugebėjo visiškai išardyti Slėnio mini bandos ramybę.
Ji ir Lotte buvo apgyvendintos Valentino bendrabutyje. Tame, kuriame iki tol tyliai ir ritmingai gyveno Vale, Nina, Guziukas ir Kukulis. Ramybė ten buvo tokia stabili, kad galėjai laikrodį pagal ją reguliuoti.
Nadyra tą ramybę sudrumstė per maždaug… tris sekundes.
Ta pati, kuri žmogaus bijojo ir traukėsi į atokiausią kampą, bandos viduje pasirodė kaip užtikrinta, savimi pasitikinti valdovė. Pirmas pareiškimas buvo aiškus:
Valentinas – pilkas, ilgaausis, kas jis ten bebūtų – ją erzina. Ne „nepatinka“. Erzina. Labai.
Nina su savo keistomis galinėmis galūnėmis Nadyrai atrodė kaip vargšė, kuri vien savo buvimu gadina estetinį vaizdą. O štai Guziukas ir Kukulis… Vaikinų dėmesys buvo visai kas kita. Nadyra, eidama pro vieną ar kitą, meistriškai sugebėdavo sukelti nedideles, bet principingas varžybas. Kai vaikinai susiremdavo, ji stovėdavo šone ir godžiai stebėdavo. Tyliai. Su pasitenkinimu.
Laikas ėjo. Ryšys su žmogumi augo. Lėtai, be spaudimo. Tik tiek, kiek ji pati leido. Ir tai buvo teisinga.
O jos tikrasis „aš“ bandoje kasdien ryškėjo vis labiau. Nadyra – savarankiška, išmintinga, smalsi spurga. Labiausiai ji mėgsta būti… su savimi. Kai visi kažkuo užsiėmę, ypač, kai ta svetima paauglė „prilipaila“ praranda budrumą, Nadyra tyliai išeina į ganyklą viena. Ir ten – ramybė. Matosi, kaip tas laikas su savimi jai gyvybiškai reikalingas.
Deja, Lotte dažniausiai tai pastebi. Ir tada, užrietusi uodegą, skanduodama per visą Slėnį, lekia paskui. Nadia, pamačiusi artėjančią „prilipailą“, bando pasislėpti už senojo ąžuolo kamieno. Kartais pavyksta. Kartais – ne.
Kai Lotte ją randa, džiaugsmas būna nuoširdus, vaikiškas – lyg slėpynių metu rastum geriausią draugę. O Nadyra… sunkiai atsidūsta, nuleidžia galvą ir mintyse, greičiausiai pasakydama kelis nepublikuotinus žodžius, keliauja atgal į bendrabutį.
Nadyra – išskirtinio grožio spurga. Kartais, žiūrint į ją, atrodo, kad net kvapą jauti. Bet ši istorija ne apie grožį.
Ji apie ribas. Apie teisę būti su savimi. Apie tai, kad tylus atsitraukimas nėra atstūmimas, o savęs saugojimas. Ir apie tai, kad net saldžiausia spurga turi teisę pasakyti:
„Dabar – ne. Dabar man reikia erdvės.“