Netrukus po atsisveikinimo su Maša sulaukėme skambučio. Balsas kitame gale paklausė, ar galėtume priimti du ponius. Sodyba sudegė, šeimininkas ligoninėje, o vietoje liko du gyvūnai, kurių būklė tokia, kad ilgai svarstyti nesinori. Jei lieka – baigtis dažniausiai būna labai paprasta ir labai liūdna. Slėnyje vietos, švelniai tariant, ne per daugiausia, bet susitarėme su savimi paprastai – jei lemta, viskas susidėlios. Palikome kontaktus ir laukėme.

 

Skambučio nebuvo.

 

Užtat buvo tas jausmas, kuris neleidžia ramiai kvėpuoti. Kuris tyliai, bet labai atkakliai sako – nelauk. Šį kartą gali būti per vėlu. Susisiekėme patys ir sužinojome, kad poniai jau „sutarti“, kažkas netrukus važiuos jų pasiimti. Atrodė, kad istorija užsidaro dar neprasidėjusi.

Bet tada įvyko tas mažas, bet labai svarbus „palaukit“.

 

Šeimininkas pradėjo klausinėti, klausytis, ir dar nespėjus visko papasakoti sustabdė pokalbį. Po kelių minučių jis jau buvo paskambinęs tam kitam žmogui ir pasakęs nevažiuoti. Nes nori, kad jie patektų čia.

 

Kartais likimas būna labai konkretus.

 

Tą pačią dieną Hermis ir Jara atvyko į slėnį.

 

Juos sieja ta pati praeitis – žemės ūkio mokykla. Ir čia norisi pasakyti tiesiai: tokios vietos dažnai labiau primena ne mokyklas, o labai ilgai trunkančius eksperimentus gyvūnų sąskaita. Vėliau – pardavimas, o tada jau kaip pasiseks. Šį kartą nepasisekė. Teisingos priežiūros jie, panašu, nematė nuo pat pradžių. Pasekmės – be jokių filtrų.

 

Herm sėnyje vadiname „pusantro gesintuvo“. Ne iš piktumo. Iš labai tikslaus pastebėjimo. Ūgis – simbolinis. Charakteris – ne!

 

Hermis – trispalvis eržiliukas, širmas su juodai rudais lopais. Toks, į kurį pažiūrėjus supranti, kad kažkada jis turėjo atrodyti net labai gražiai. Dabar tas grožis labiau kaip užuomina – yra, bet reikia šiek tiek vaizduotės. Kailis pavargęs, bet spalvos laikosi užsispyrusios, kaip ir pats Hermis.

 

Karčiai – atskira istorija. Ilgi, vešlūs… buvo. Kol nesusitiko su varnalėšomis ir laiku. Rezultatas – kieti, stori veltiniai, kuriuos drąsiai galima būtų naudoti kaip statybinę medžiagą. Kaktos dalis susispaudusi į vientisą lakštą, kuris dengė vienintelę veikiančią akį taip, kad šviesa ten net nebandė patekti.

 

Ir čia prasideda rimtoji dalis.

 

Hermis turi tik vieną akį. Dešinioji nuo gimimo neišsivysčiusi – jos praktiškai nėra. Tai reiškia, kad pusė pasaulio jam visada neegzistavo. O likusi pusė buvo uždaryta po tuo veltiniu. Kitaip tariant – gyvūnas, kuris teoriškai mato viena akimi, praktiškai gyveno visiškoje tamsoje.

Kiek laiko? Nežinom. Per ilgai.

 

Todėl vos tik išlipęs iš priekabos, jis dar nespėjo apsidairyti, o mes jau bandėme kažkaip atverti jam pasaulį. Ir kai ji surišom , įvyko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Hermis pamatė.

 

Jo vienintelė akis – skaidri, žydra, tokia, kad net truputį nesąžininga turėti tik vieną tokią – staiga gavo visą pasaulį vienu metu. Ir, švelniai tariant, jis to nepasiliko sau. Jam tiesiog „nuvažiavo stogas“.

 

Per kelias sekundes iš pasimetusio, atsargaus, aklo gyvūno jis tapo… eržilu. Tikru, pilnu, be jokių nuolaidų. Su visais planais, ambicijomis ir labai aiškiu tikslu – perimti valdžią.

 

Ir jau pirmą naktį tas „pusantro gesintuvo“ sugebėjo išlaužti tvorą. Su astma, su kūnu, kuris vos tempia, bet su tokiu užsispyrimu, kad net logika pasitraukia į šoną. Žirniukui buvo labai aiškiai paaiškinta, kad jo era ne už ilgo pasibaigs, kad autoritetas nuimamas nuo pareigų ir kad naujas vadovas jau čia, kai tik jam pavyks įveikti elektrinį piemenį.

Vaizdas buvo… įspūdingas.

 

Nes iš vienos pusės – juokinga. Iš kitos – labai rimta. Nes Hermis nėra „linksmas mažas ponis“. Jis turi neišsivysčiusią šnervę, dantis, kurių niekas netvarkė apie dvidešimt metų, sunkią astmą ir kanopas, kurios seniai prašė pagalbos.

 

Tai ilgas, nepatogus, kartais brangus kelias.

 

Bet yra viena problema.

 

Hermis visiškai neplanuoja pasiduoti.

 

Jis protingas. Užsispyręs. Charizmatiškas iki absurdo. Ir turi labai aiškią nuomonę apie save, kuri, reikia pripažinti, su realybe nelabai derinasi – bet gal ir gerai.

 

Dabar prasideda kita jo istorijos dalis. Tvarkysim tai, kas apleista. Šalinsim tai, ko per daug. Ieškosim būdų, kaip jam būtų lengviau kvėpuoti, judėti ir tiesiog būti.

 

O jis, tikėtina, tuo metu planuos, kaip perimti valdžią.

 

Ir, tiesą sakant, žinant Hermį – visai nenustebtume jeigu jam pavyks.