Garbaus amžiaus, trisdešimties metų sulaukęs kaimo arkliukas, visą savo gyvenimą praleidęs pas vieną šeimininką. Prižiūrėtas, mylėtas tiek, kiek žmogaus žinios ir supratimas apie arklių poreikius leido. Tik štai vieno labai svarbaus dalyko jo gyvenime trūko – kitų arklių. Ilgus metus Bėrutis gyveno vienas, o žmogus, su kuriuo praleido visą gyvenimą, paseno greičiau už patį Bėrutį. Sveikata sušlubavo, jėgų ir galimybių pasirūpinti savo senu draugu nebeliko, tad taip mūsų Slėnyje atsirado dar vienas pensininkas. Ir ne šiaip sau pensininkas, o rimto stoto senolis, kurio ne tik kūno apimtys solidžios, bet ir charakteris tikrai ne iš vatos lipdytas. Į žmogų Bėrutis žiūri kiek iš aukšto, nors ne visada tam pakanka ūgio, o ir mūsų kompanija jo pernelyg nežavi. Prieini, o jis jau ausis suglaudęs, visu kūnu transliuoja labai aiškią žinutę: „Tiesiog nelįsk, aš tavęs niekur nekviečiau.“ Beje, įdomu tai, kad daugelis Slėnyje apsigyvenusių senų kaimo arkliukų atvyksta būtent su tokiu požiūriu į žmogų. Ne būtinai bijo, ne būtinai nepasitiki, tiesiog nemato jokio reikalo su mumis bičiuliautis. Ir mes jų tikrai nebandome įtikinti, kad žmogaus draugystė yra kažkokia ypatinga privilegija, dėl kurios reikėtų pamesti galvą. Ypač kai žmogus iki šiol buvo vienintelė gyva būtybė, su kuria teko dalintis savo kasdienybe. Bet štai gentainiai – jau visai kitas reikalas.

 

Patekus į Slėnį Bėručiui atsivėrė ne šiaip naujas pasaulis, o visa nauja visata, kurios egzistavimu jis, panašu, nė neįtarė. Per visus savo trisdešimt gyvenimo metų tokios gausybės arklių jis tikrai nebuvo matęs, todėl pirmas noras buvo kuo skubiau patekti pas juos. Visos kūno molekulės, visi instinktai ir net tos smegenų dalys, kurios iki tol, matyt, buvo atsakingos už ramų kaimišką gyvenimą, vieningai nusprendė, kad nuo šiol vienintelė gyvenimo prasmė yra BANDA. Ir būtų viskas buvę gal net visai neblogai, jei pakeliui į tą išsvajotą naują gyvenimą Bėrutis nebūtų pamatęs asilų. Va čia senoliui, ko gero, vienu metu vos neprireikė ir kardiologo, ir psichiatro, ir skubaus egzorcizmo. Nes įsivaizduokite, gyveni sau trisdešimt metų, galvoji, kad pasaulyje viskas daugmaž aišku, arkliai atrodo kaip tu, žmonės atrodo kaip žmonės, žolė auga apačioje, dangus viršuje, ir staiga prieš akis išdygsta kažkokie nesuprantami padarai, lyg ir panašūs į tave, bet kartu visiškai nepanašūs. Ausys tokios, kad, panašu, galėtų klausytis radijo signalų iš kito žemyno, o kai dar atidaro savo kakarynes, tai apskritai atrodo, kad prasidėjo pasaulio pabaiga ir niekas tavęs apie tai neįspėjo. Bėrutis, pamatęs šiuos gamtos nesusipratimus, pasileido nešti kanopas kuo toliau, net nežiūrėdamas, kur bėga. Tvoros, piemenys, balos, krūmai ir medžiai staiga tapo visiškai nereikšmingomis smulkmenomis, nes svarbiausia buvo išsaugoti gyvybę nuo tų ilgų ausų savininkų. O tada, likimui nusprendus, kad vienam senam arkliui įspūdžių dar nepakanka, Bėrutis kažkokiu būdu atsidūrė ponių aptvare. Ir ten jo gyvenimo supratimas, matyt, galutinai išėjo iš darbo. Nes jei asilai dar atrodė kaip kažkokia nesėkminga arklio versija, tai poniai apskritai netilpo į jokius sveiko proto rėmus. Arklys kaip arklys, tik šešis kartus mažesnis. Ir ne vaikas! Suaugęs, rimtas, savo nuomonę turintis arklys, kuriam, atrodo, tiesiog pritrūko medžiagų gamybos metu. Žodžiu, pirmosios Bėručio dienos Slėnyje buvo kupinos emocijų, kurių tikrai nepriskirtume prie teigiamų. Senolis, panašu, per kelias valandas sužinojo daugiau apie pasaulį nei per ankstesnius trisdešimt metų, ir neatrodė, kad būtų už tokią edukacinę programą savanoriškai susimokėjęs.

 

Kol mes bandėme Bėručiui padėti susigaudyti šiame staiga išprotėjusiame pasaulyje, visą šį spektaklį iš kiek saugesnio atstumo stebėjo Žirniukas. Dar vienas Slėnio senolis, gyvenantis su penkiais asilais ir, matyt, jau seniai praradęs gebėjimą stebėtis gyvenimo absurdiškumu. Po kurio laiko Žirniukas nusprendė, kad gal vis dėlto reikėtų tam bendraamžiui padėti, kol šis nuo visų naujų atradimų galutinai nepametė paskutinių sveiko proto likučių. Pradėjo vis dažniau stoviniuoti šalia Bėručio levados, palaikyti jam kompaniją, ir po truputį senolis ėmė suprasti, kad ne visi mažesni arkliai yra pavojingi, kad poniai yra tiesiog poniai, o ne kažkokie genetiškai neužbaigti arkliai, ir kad pasaulis, nors ir gerokai keistesnis nei jis įsivaizdavo, gal vis dėlto nėra toks baisus. Kai galiausiai įleidome Bėrutį pas Žirniuką, gyvenantį su penkiais asilais, šis akimirksniu tapo jo pačiu geriausiu, pačiu nuostabiausiu ir apskritai vieninteliu vertingu padaru visoje visatoje. Žirniukas ramiai aprodė savo valdas, supažindino su vietiniais ilgaausiais gyventojais, padėjo suprasti, kad tie keisti padarai nėra nei pasaulio pabaigos pranašai, nei kokia slapta gamtos organizuota operacija prieš senus arklius. O Bėrutis, panašu, nusprendė, kad trisdešimt metų vienatvės jam buvo daugiau nei pakankamai ir dabar jau nuo Žirniuko nė per žingsnį nesitrauks. Vargšas Žirniukas tikriausiai tikėjosi padaryti gerą darbą, padėti naujokui apsiprasti ir toliau ramiai mėgautis pensija, bet vietoje to gavo etatinį palydovą, asmeninį gerbėją ir beveik trisdešimties metų socialinio gyvenimo skolą, kurią Bėrutis, matyt, nusprendė išieškoti būtent iš jo. Dabar Žirniukas yra Bėručio pasaulio centras, gyvenimo prasmė ir pagrindinė orientacinė sistema. Jei Žirniukas eina, vadinasi, reikia eiti. Jei stovi, vadinasi, stovėti. Jei kažką stebi, reikia stebėti kartu, net jei pats Bėrutis nelabai supranta, į ką ten žiūrima. Žodžiu, žmogus trisdešimt metų buvo vienintelis jo kompanionas, bet užteko vieno Žirniuko, kad visas ankstesnis gyvenimo socialinis modelis būtų išmestas į šiukšlyną be teisės apskųsti.

 

Ir štai stebint tokius senolius mus visada apima dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, gilus liūdesys dėl to, kad tiek metų jie buvo priversti gyventi be galimybės patirti vieną svarbiausių savo prigimties dalių – socialinį gyvenimą su gentainiais. Arkliai yra bandos gyvūnai, kuriems kitų arklių kompanija nėra prabanga ar kažkoks papildomas gyvenimo patogumas. Tai vienas esminių jų poreikių. Mes, žmonės, dažnai įsivaizduojame, kad jei arklys turi maisto, vandens, pastogę ir mylintį šeimininką, vadinasi, jam nieko daugiau netrūksta. Bet net pats geriausias žmogus, kad ir kiek mylėtų savo arklį, negali tapti kitu arkliu. Negali kartu su juo gyventi bandos gyvenimo, bendrauti jo kalba, dalintis tais mažais kasdieniais ritualais, kurie mums galbūt atrodo nereikšmingi, o arkliams sudaro didžiulę jų gyvenimo dalį. Ir kartu be galo šilta matyti, kaip net sulaukęs trisdešimties, visą gyvenimą gyvenęs vienas, senas, užsispyręs, nelabai žmones mėgstantis kaimo arkliukas atranda draugystę, kurios taip ilgai neturėjo. Kaip tas pats Bėrutis, kuris pirmomis dienomis buvo pasiruošęs pabėgti į kitą rajoną nuo vieno asilo ausų, dabar ramiai gyvena tarp penkių asilų, nes šalia yra Žirniukas ir pasaulis pagaliau atrodo suprantamas.

Kartais pagalvojame, kiek daug mes, žmonės, nusprendžiame už gyvūnus, net nepaklausę savęs, ar tai, ką jiems suteikiame, iš tiesų yra viskas, ko jiems reikia. Ir kiek daug jie gali prarasti net tada, kai yra mylimi, prižiūrėti ir niekam nelinki nieko blogo. Bėručio istorijoje nėra žiauraus šeimininko, nėra bado, nėra grandinės iki kraujo nutrintomis kojomis. Yra žmogus, kuris mylėjo taip, kaip mokėjo, ir arklys, kuris tik gyvenimo pabaigoje gavo progą pažinti tai, kas turėjo būti savaime suprantama nuo pat pradžių. Todėl žiūrint į Bėrutį ir Žirniuką norisi ir šypsotis, ir truputį liūdėti. Liūdėti dėl prarastų metų, bet šypsotis dėl tų, kurie dar liko.

Nes gyvenime, matyt, ne viską galima suspėti laiku, bet tai nereiškia, kad nebeverta pradėti. Draugystė neturi amžiaus ribos, o galimybė pagaliau būti savimi nepraranda vertės vien todėl, kad ateina labai vėlai. Ir jei tam, kad trisdešimtmetis Bėrutis pagaliau atrastų savo vietą pasaulyje, reikėjo penkių asilų, vieno kantraus Žirniuko ir nedidelio asmeninio pasaulio suvokimo griuvimo, tebūnie.

 

Svarbiausia, kad dabar jis jau žino, jog pasaulyje yra ne tik žmogus, šienas ir tvartas. Yra dar ir draugas, dėl kurio verta kiekvieną rytą atsikelti, ir banda, kurioje nereikia būti vienam.

 

O su asilais, panašu, teks susitaikyti. Jų Slėnyje niekas neketina atšaukti.