Bitės ir Majos, dviejų solidaus amžiaus (Bitei 21-eri, o Majai – 23-eri metai) poniukių atsiradimo Arklių slėnyje istorija ypatinga tuo, kad jos atkeliavo pas mus iš vietos, kurioje neva turėjo būti užtikrinta jų gerovė, o žmonės norėjo gelbėti ir daryti gera, bet neturėjo tam tinkamų žinių ir nieko neišmanė apie šiai gyvūnų rūšiai reikalingą priežiūrą. Viskas baigėsi tuo, kad jos maitinosi ir gyveno „kaip papuola“, o žmogus, turėjęs jomis rūpintis, suprato, kad jų būklė blogėja, kad ir ką bedarytų, ir kreipėsi į mus pagalbos. Ačiū už tai.

Na, o šioje vietoje jos atsirado dar iš kitų – Bitė ilgus metas atidirbo žirgyne ir nešiojo ant savo nugaros būrius vaikų, o Maja turėjo šeimininkus – tik nežinome, ar tuos pačius, ar, kaip dažnai būna, keliavo iš rankų į rankas, kurios taipogi nesugebėjo ja pasirūpinti. Taigi, galime sakyti, kad posakis „visko gyvenime matė“ šioms poniukėms gali būti pritaikomas visiškai tieisogiai.

Abi poniukės kenčia nuo įsisenėjusio, labai sunkaus laminito. Jų būklė itin sudėtinga ir tolimesnė ligos eiga sunkiai prognozuojama. Šiuo metu darome viską, ką galime, kad joms palengvėtų: kumelės laikosi griežtos dietos, meta nereikalingą svorį, jų kanopos nuolatos tvarkomos ir prižiūrimos.

Bitė ir Maja tokius savo vardus gavo atvykusios pas mus, nes mes labai tikimės, kad čia jos pradės naują savo gyvenimo etapą, kupiną tinkamo rūpesčio ir reikiamos žmogaus globos – daug džiaugsmingesnį etapą. Todėl ir vardai nauji ir džiaugsmingi.

Tai dvi labai skirtingos kumelės: Bitė yra labai atsargi su žmonėmis ir visai netrokšta jų dėmesio, ypač, jei žmogus laiko rankose kokį nors įrankį. Tada ji „pastato save į kampą“, t. y. stovi gardo kampe nusisukusi į sieną ir niekas nebandykite jos iš ten pajudinti. Pasitraukia tik tada, kai žmogus padeda įrankį į šalį arba pats pasišalina. Tai gali būti įgytos elgsenos arba patirto smurto pasekmė. Maja – visiška priešingybė: labai meili ir nuolanki, noriai priima prisilietimus ir paglostymus, kasryt stengiasi pasitikti žmogų ir jį pasveikinti, netgi patirdama nuolatinį skausmą. Tikras šilumos ir jaukumo įsikūnijimas – baltas, minkštas „debesėlis“.