Ela „Vienas nuostabiausių padarų, kada nors atsidūrusių Slėnyje“ – naujokę penkerių poniukę Elą apibūdina Slėnio vadovė Olga. Elos atsiradimo priešistorė – kaip ir daugelio Slėnio gyventojų: ji kažkur kažkaip veista, parduota, pasikeitus aplinkybėms – atiduota, o štai atidavus prasidėjo įdomybės – naujoji jos laikytoja nusprendė surasti jai naujus namus, nes niekaip negalėjo su ja susitvarkyti. Ir tai nėra nuostabu, mat Elos charakteris – labai stiprus, dominuojantis. Gyvenusi pusiau laukinėmis sąlygomis ji ir liko pusiau laukinukė, o dar pakeliui įgijo nemalonių elgsenų: jokios pagarbos žmogaus asmeninei erdvei, gnaibomos rankos, apieškomos kišenės, segiojami užtrauktukai…. Žodžiu, Ela yra kietas riešutėlis ir ne visiems su ja įmanoma susitarti. Taip Ela atsirado pas mus. Na o mes iš savo pusės galime pasakyti štai ką: Ela yra absoliuti fantastika. Be galo ryški asmenybė, labai stipraus charakterio, labai protinga – jei jai įdomu ar naudinga, naujus dalykus išmoksta per kelias sekundes. Slėnio vadovė Olga sako, kad pastaruoju metu kiekvieną rytą atsikėlusi pirmiausia pagalvoja apie ją ir nekantraudama laukia susitikimo! Tiesa, Ela turi ir bėdų bėdelių (kaip gi be jų!): dėl genetinių sutrikimų jos viršutinis žandikaulis yra trumpesnis nei apatinis, dėl šios priežasties nevienodai dyla dantys ir yra sąkandžio problema, Elai sunku ėsti iš šienmaišio. Taip pat turi laminitą. Ela apsigyveno Diedulio bandoje ir integravosi joje per vieną dieną, nes na, su tokiu charakteriu kažin ar įmanoma kitaip. Ir dar – Ela atvira pasiūlymams. Globos. Tik žinoma, tokiai stipriai asmenybei reikia kitos tokios pat stiprios, tad pažadame rimtą atranką