Pažink mane iš arčiau – ir būsi maloniai nustebintas

Pasak rusų klasiko Levo Tolstojaus, vienintelė sąlyga, nuo kurios priklauso sėkmė, yra kantrybė. O jeigu dar prie to pridėjus gerą žiupsnį išminties, – kelias į sėkmę, matyt, garantuotas. Geriausias to patvirtinimas – aštuntą gimtadienį tik ką paminėjęs širmas arklys Loki prieš dvejus metus drauge su Slėnio globėja Olga atkeliavęs iš Italijos. Jį dar visai nediduką Olga aptiko vieno Italijos ūkininko tvartelyje, – jeigu taip galima tą patalpą, pilną mėšlo ir nuo jo sklindančio tvaiko, pavadinti. Loki buvo tiesiogine prasme įrėmintas, arkliui skirta erdvė buvo tokia maža, kad jis net negalėjo atsigulti ar kiek pajudėti, užtai lovys savo dydžiu pranoko patį gyvūną. Lovys, perpildytas pašarų, skatinančių spartų arklio svorio auginimą. Taip, – Loki buvo auginamas mėsai.

Olgos širdis neatlaikė, – gyvūnas buvo išpirktas ir išlaisvintas iš šio pašarų „kalėjimo“. Nuo tada ir prasidėjo Loki kelionė link laisvės ir prasmės ganyklų. Loki jau nuo pat pirmųjų pažinties dienų pasižymėjo išskirtiniu protu, geležine kantrybe, nors tuo metu jam buvo vos dveji su puse – visiška vėjavaikė vaikystė. Tik patekęs į žirgyną, Loki ėmėsi „rimtos“ pažinties su jį supančia aplinka. Ko tik šis padauža nėra iškrėtęs: visų pašarams skirtų kubilų ar dėžių dangčiai jam lengvai atsiverdavo tik to užsigeidus, virves atlaisvindavo ne tik sau, bet ir draugui, mielaširdingai paleisdavo pasiganyti laisvės trokštančius eržilus, – žodžiu, šėlo Loki kaip pašėlęs, be ribų ir tabu.

Gerai, kad buvo, o ir tebėra, maža gudrybė, kuria pasinaudojus, Loki nutrūktgalviškumą įmanoma, kad ir laikinai, bet pažaboti. Dėl maisto, o jeigu dar gardesnio, Loki pasirengęs parduoti mamą ar močiutę, o ir savo inkstus net nedvejodamas paaukotų.

Nors ir vaikystė šiam arkliui dar po uodega šiurena, Loki ypatingai imlus mokymams ir itin atidus žmogui. Šį, iš prigimties neribota kantrybe apdovanotą gyvūną galima išmokyti nors ir ant galvos stovėti, – o jeigu dar pamotyvuotum gardžiu skanėstu, – ir saulės pasveikinimą šis gudročius lengvai suimprovizuotų.

Loki pasirengęs visiems gyvenimo siužetams, antra vertus, – banda jam yra viso ko viršūnė, atrama ir palaima. Bandoje Loki – pasyvus dominantas, jis kaip ir į akis nekrenta, tačiau Loki yra ir dar kaip. Čia irgi, matyt, dėl jame slypinčio išminties bei kantrybės dueto. Loki geriausiai atsiskleidžia vienumoje arba prie žmogaus, jeigu juo pasitiki. Tuomet visi jo talentai pradeda lietis kaip iš gausybės rago. Loki atsisuks šaukiamas vardu, visada, stebėdamas žmogaus kūno kalbą, jau žinos, kokia intencija žmogus į jį kreipiasi.

Loki išties mąstantis „vyrukas“ – jis iš tų, kurie devynis kartus pamatuoja, o jau tik dešimtą kerpa. Šis kantrybės įsikūnijimas nerizikuos savimi, jeigu matys, kad situacija iki galo neištirta ir nesaugi 100 procentų. Ir to savojo momento kantrusis Loki gali laukti net metų metus, tiek, kiek reikės jam. Šiandien Loki puikiai dirbtų, kad ir kokiu taksi vairuotoju, jo netrikdytų nei vėluojantys ar kiek apsvaigę nuo gyvenimo šventimo klientai, – gyvūno kantrybė išdidžiai triumfuotų prieš šiuos kasdienius išbandymus.

Kiškio drąsuolio savybės Lokiui irgi pažįstamos. Šį išvaizdų arklį gali išgąsdinti net mažytis, netikėtai pro jį praskrendantis drugelis. Tai tik laikina panika, mat tuo pačiu momentu Loki pasitelkia savo mąstymą ir išsamiai narplioja, kas geriau, susipažinti iš arčiau su įtartinu jam objektu ar tiesiog nešti kudašių.

Turi Loki ir jį varginančių sveikatos problemų – tirpstantį žandikaulio kaulą, tačiau kantriai išgyvena šį nemalonų procesą, – ir, kaip mes mes visi, tiki tik geriausiu. Taip ir bėga nematomai matomos Loki dienos laisvės ir prasmės ganyklose, – jis užtikrintai žingsniuoja link savo esamos ir būsimos sėkmės, nes ta sąlyga, kuri galbūt per sunki kitiems jo gentainiams – kantrybė, – kasdienė Loki palydovė. Jam nereikia jos ugdyti. Ji tiesiog jame.