Žmonės pildo savo pensijinius fondus, o Arklių slėnis pildo pensininkų fondą. Vakar mūsų fondo sąskaitą papildė naujas investuotojas – Senis.

Močiutė jį vadino Bilu. Mes, įvertinę jo gyvenimo bagažą, dantų balansą ir žilų plaukų tankį, priskyrėme jam naują vardą – Senis. Nes atrodo taip, lyg jam ne 30, o visi 300 metų.

Dantų situacija – komiškai tragiška. Vieni seniai paliko gimtąją vietą, kiti tebesilaiko tik ant garbės žodžio, kurį kažkada davė pieniniams dantims prieš juos palydint. Raumenys išėjo į ankstyvą pensiją, todėl abi galinės kojos juda kaip banko eilė – kreivai, lėtai ir be jokio nuspėjamumo. Žili plaukai – kiek akys užmato. Kūną margina senos pančiojimo žymės, kaip gyvenimo „kredito istorija“, kurios jau niekas neištrins.

Istorija tokia: kadaise Senis gyveno pas senelį ir močiutę. Kol buvo abu, rūpintis dar buvo įmanoma. Kai senelis mirė, močiutė viena nebeįstengė. Ji paprašė kaimyno ūkininko „iš didžiosios U“ priimti Senį – juk turi tiek daug kitų gyvūnų – galvijų, arklių, tiek galimybių padėti Seniui nugyventi sočiai jo senatvę. Ūkininkas priėmė. Priėmė, bet tik laikinai. Po daugiau nei mėnesio ar trijų vieną gražią dieną Senis buvo grąžintas atgal į močiutės kiemą – kaip prekė su pasibaigusia garantija.

Močiutei virš 80 metų. Ji vis tiek nepasidavė. Pastatė Senį į tvartą, kasdien rankomis skynė žolę, tampė vandenį. Senis stovėjo, laukė, tikėjo. Bet atėjo ruduo – žolė baigėsi, šieno nėra. Močiutė atsidūrė prieš sieną. Tada žmonės, išgirdę šią istoriją, paskambino mums. Kelias dienas dar mėginome rasti Seniui naujus namus. Deja, realybė tokia: tokie „rudimentai“ kitiems nebeturi jokios vertės. Taip Senis ir įžengė į Slėnio pensininkų fondą – su visomis savo žilomis garbanomis, kreivomis kojomis ir nepajudinamu tikėjimu, kad gyvenimas dar turi ką pasiūlyti. O gyvenimas Slėnyje tikrai turi ką pasiūlyti. Košė tapo maloniu atradimu, tik kambariokai pensininkai – ne pats smagiausias bonusas. Diedulis, aklas ir kurčias, daug rekia, nelabai mato ką daro. Bėdulis – su geresne klausa ir rega, bet labai nemaloniu charakteriu: vis kiša prieš save tą aklą, kad šis pultų Senį. Bet Senis nepasiduoda – keli judesiai savo kreivomis galinėmis, ir kambariokai kuriam laikui pamiršta, ką darė. Reiks kantrybės mums ir pensininkams, bet tai tik naujos Senio istorijos pradžia. Ir ji tikrai bus kupina nuotykių – tuo jau pasirūpins jo kambariokai.