IŠTIKIMOJI ŠEŠĖLĖ

Kol Šešėlė tapo Šešėle, buvo vadinama įvairiausiais kitais vardais – Margute, Zylute, Mėtos mama, bet atrodė, nei vienas jai nelimpa, neatitinka jos esybės. O kokia gi ji?

Šešėlė tokį vardą Arklių slėnyje gavo dėl to, kad pasižymėjo viena savybe – buvo be galo ištikima bandos vadui Merkiui, neatsiliko nuo jo nė per žingsnį. Kadaise buvusi „valstybiniu turtu“ Pavilnio jaunųjų gamtininkų centre ir atkeliavusi į Slėnį sudėtingos psichologinės būsenos, ji, atrodo, taip prisirišo prie to, ko niekad neturėjo – bandos ir jos vado, jog kaip šešėlis visur sekiojo ir net savo buvusią „geriausią draugę“ Margutę, apie kurią papasakosime kitą savaitę, paliko vardan buvimo bandoje ir šalia Merkio. Tai stebėti buvo ir labai gražu, ir kartu graudu.

Jei dabar stebėtumėte Šešėlę bandoje, jokio graudulio tikrai nekiltų. Ji transformavosi į mažą raganiūkštę, kuri jau nebėra tokia besąlygiškai ištikima Merkiui, gali kartais nuklysti ir „į šalį“, bet yra neatsiejama bandos dalis. Ji nepasižymi ypatingu meilumu ir jei nenorės, tikrai nebus šalia arklio ar žmogaus ir pademonstruos, kad šešėliai irgi turi savo valią ir jėgą, bet tai taip gražu, kad net graudu, ar ne?

Na ir dar – Šešėlė yra Mėtos mama, o Mėta yra tikra Arklių slėnio žvaigždė